GeraMama.lt

Ar prisimeni tą dieną? Tą pirmąjį kartą, kai būdama išstypusi, kompleksuota paauglė, kelnaitėse aptikai rusvą dėmę – pirmąją apviltos gimdos ašarą? Aš tą dieną pamenu labai gerai. Viena ausimi klausydama savo bevaikės tetulės gąsdinimų prasidėjusiais vargais, jaučiausi tokia išdidi, tokia suaugusi, kokia turbūt jau niekada daugiau ir nebesijaučiau. Su mama apie mėnesines beveik nebuvome kalbėjusios, bet man toji dėmė buvo tarsi ženklas, kad esu priimta į mistinių pasaulio valdovų ir kūrėjų kastą, slaptąją organizaciją, kuriai paklūsta viskas – nuo mažiausio vabalėlio iki gamtos stichijų. Juokinga? Nežinau, iš kur visa tai traukiau. Gal iš savo pasąmonės gelmių, kur dar prieš man gimstant jau gyveno senoji išmintingoji Moteris, o gal iš lakios,

Miela kolegė uždavė man klausimą, ar jau rašau eiles. Galėčiau atsakyti, kad gyvenu eilėmis. Nuo įkvėpimo, per dvasinę tuštumą, prie kito įkvėpimo. Sieloje taip švaru ir romu, kad kartais net susitvarkyti kambarius reikia tam tikro polėkio...