Mama, ar myli mane arba duok daugiau nei prašo

Prieraišumo stiprinimas

"Mama, ar matai mane?", "Mama, ar girdi mane?", "Mama, ar myli mane?" Vaikas gali to klausti tiesiai arba aplinkiniais būdais. Gali ateiti ir pareikalauti iš jūsų, o gali sukurti situacijas, kur jūs neišvengiamai turėsite duoti vaikui tai, ko jam reikia. Tačiau ar toks vaikas, kuris pats bando rasti būdus užsipildyti savo poreikius, bus laimingas ir patenkintas?

Vaikas, kurio poreikis neišpildytas, nuolat jaus stoką, trūkumą, nuolat ieškos to, kas galėtų jo poreikį užpildyti, Tačiau vos tik užpildžius, poilsio nėra, nes vaikas žino, kad čia tik tam kartui, trumpam. Labai greitai vėl imsi jausti, kaip ima trūkti to, kuo ką tik užsipildei. O, čia dar vienas aspektas - pat vaikas yra atsakingas, kad užsipildytų savo poreikį, tačiau turinio, kuriuo reikia užsipildyti, jis neturi. Turinį turi kiti - tėtis ir mama, mokytojas ir darželio auklėtoja, būrelio vadovė, močiutė, senelis, dėdė ar teta. Ar jie norės užplidyti iš vaiko poreikio atsiradusią tuštumą, kurią galime įsivaizduoti kaip duobę? Ar jie užpildys pilnai? Ar ir kitą kartą jie tai padarys?

Tokie vaikai dažniausiai gyvena nerimu, irzlumu, nuolatiniu prisiklijavimu prie tėvų, vengia nuo tėvų atsitraukti, jų nepaleidžia, nenori eiti miegoti (nes tai yra atsiskyrimas nuo tėvų) nei pietų miego, nei vakare (beje, streso sąlygmis gali užmigti ir labai greitai, miegas yra vienas iš apsisaugojimo nuo streso būdų). Tokie vaikai gali nuolat klausinėti mamos "Mama, ar myli mane?", tėčio "Tėti, o tu neišeisi į darbą?", gali neklausyti ir ypač dramatiškai reaguoti į atskyrimo bausmes (eik į kitą kambarį, palik mane). Jie yra tarsi nuolatiniame ieškojime, siekime artumo, kuris pagaliau užpildytų ir leistų nusiraminti ir atsipalaiduoti. O kai vaikas nurimsta ir atsipalaiduoja, jis gali augti ir bręsti. Tada jis gali padaryti kaip tik tai, ką jam liepiame "Tu jau nebe mažiukas!', "Suauk pagaliau", "Eik "

Ką daryti su tokiais vaikais?

Duoti jiems tai, ko jiems reikia, daugiau, nei prašo ir tuo metu, kai dar nepaprašė. Juk jūs žinote, ko vaikui reikia. Žinote ir kiek reikia, kad jis būtų tikrai užpildytas. Ir taip pat galite nuspėti tas akimirkas, kada vaikui prisireiks to, ką jūs turite duoti. Kai pagalvojame apie maistą, tai atrodo paprasta. Mes žinome, mes tikimės, kad vaikas valgys, kad jis išalks ir kad mūsų pareiga užtikrinti, kad jis turėtų tinkamo jo amžiui maisto. Ir greičiausiai nelauksime, kol vaikas įsiklyks (jeigu jis kūdikis) ar pradės rėkti (paaugęs) ar paprašys valgyti (mokyklinukas), kad pradėtme galvoti ką gi jam pasiūlyti pursyčiams, pietums ar vakarienei. Greičiausiai mes jau turime planą, galbūt jau esame valgio gaminimo procese ar netgi turime pagamintą patiekalą ir ateiname kviesti savo užsižaidusį, jau jaučiantį alkį, bet dar iki galo nesuvokusį ką jis jaučia mažylį valgyti. Tokiu būdu mes užtikriname vaiką, kad valgyti visada bus pakankamai.

Taip pat yra ir su emociniais, artumo poreikiais. Vaikai nuolat balansuoja tarp emocino skrandžio užpildymo ir alkio jausmo. Tais momentais, kai vaikui nereikia sukti galvos dėl šių poreikių patenkinimo, jis gali augti ir tyrinėti pasaulį, save, kitus. O tėvų pareiga pasiruošti planą kaip užpildysime emocinį vaiko skrandį emocinėmis patirtimis, leidžiančiomis pasijusti artimam, reikalingam, svarbiam, mylimam, pažintam. Tokiu būdu mes užtikriname vaiką, kad jo emocinis alkis visada bus patenkintas. Tai svarbu, kad vaikas galėtų nesukti galvos dėl fizinio ar emocinio išgyvenimo ir leisti savo protui atskleisti visą žmogiškąjį potencialą, kuris slypi šiame konkrečiame žmogutyje. 

Ką daryti tokiais atvejais, kai jūs nespėjote užbėgti už akių alkiui ir jus užklupo netikėtai? Galite užtikrinti vaiką, kad turite tai, ko reikia, ir daugiau nei reikia ir jau ketinote tuo pasidalinti: "Kaip tik ruošiausi tau pasakyti, kaip tave myliu!", "Myliu tave iki mėnulio ir atgal!" "Kaip tik norėjau išsitraukti žaidimą ir pakviesti tave žaisti!" "Kaip tik galvojau, kad seniai su tavimi žaidžiau superfermerį!" 

Visgi, pasistenkite, kad tai būtų kaip galima arčiau tiesos ir kaip galima dažniau ateiti su savo ketinimu duoti vaikui tai, ko jam reikia, nelaukite, kol jis paprašys ar pareikalaus!

Paskaita "Prieraišumas ir tėvų autoritetas" daugiau apie tai, kaip duoti vaikams, tai, ko jiems reikia tokiu būdu, kuris leistų jiems augti ir skleistis.

Rima Kurtinaitienė