GeraMama.lt

Šį straipsnį radau 2005 m. žurnalo "Sveikata" pirmąjame numeryje. Jo autorė Dalia Stonienė Kauno medicinos universiteto klinikose dirba gydytoja neonatologe. Šis straipsnis įdomus tuo, kad vardija vertikalaus neišnešiotų naujagimių nešiojimo privalumus. Tie patys privalumai išlieka ir sveikiems naujagimiams ir kūdikiams! Tai dar vienas padrąsinimas mamos ir tėčiams, kuriems neramu arba kurie susiduria su neigiamu požiūriu į vertikaliai nešiojamus naujagimius ir kūdikius.

NEIŠNEŠIOTAS NAUJAGIMIS: padėkime jam tapti stipresniam

Kengūros metodas, dar žinomas kaip „oda prie odos“ kontaktas, plačiai taikomas pasaulyje. Tai reiškia, kad naujagimis, paprastai tik su sauskelnėmis, guldomas vienam iš tėvų ant krūtinės po drabužiais. Jis laikomas kniūbsčias vertikalioje padėtyje. Atrodo, tarsi naujagimis gulėtų kengūros sterblėje. Sterblė – tai motinos artumo, atsidavimo, kantrybės ir rūpestingumo simbolis. Nors šis metodas tinka bet kokio ūgio kūdikiui, jis ypač rekomenduojamas neišnešiotiems naujagimiams. Taip stiprinamas ryšys tarp naujagimio ir jo tėvų.

Kengūros metodas pirmą kartą buvo rekomenduotas kiek kitu tikslu. Bogotoje (Kolumbijoje) daug neišnešiotų naujagimių mirdavo dėl infekcijos, kuri būdavo perduodama per skalbinius ir įrengimus. Besivystančioje šalyje esančios ligoninės ištekliai ir įranga buvo tokie menki, kad visus stabilios būklės naujagimius, neatsižvelgiant į jų amžių ir dydį, kartu su motinomis tekdavo išleisti į namus. Todėl 1970 m. gydytojai Rey ir Martinezas pasiūlė išeitį: patarta motinoms laikyti savo naujagimius „fiziologiniameinkubatoriuje“, t. y. prie savo krūtinės tol, kol jų būklė stabilizuosis ir jie galės vykti į namus. Pastebėta, kad labai sumažėjo naujagimių mirtingumas nuo infekcijos, suretėjo jų kvėpavimo sustojimo dažnumas, pagerėjo motinų laktacija bei mažiau atsisakoma naujagimių.

1983 m. dr. Rey ir Martinezas pateikė savo duomenis konferencijoje ir sukėlė didelį Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) ir UNICEF susidomėjimą. Iki 1988 m. kengūros metodas buvo įdiegtas daugelyje Europos ligoninių ir diegiamas JAV.

Kengūros metodo privalumai:

• Ši padėtis palaiko silpnus naujagimio krūtinės raumenis, sudaro sąlygas, veikiant sunkio jėgai, pilvo turiniui slinkti žemyn, pagerina ventiliaciją, todėl naujagimis lengviau kvėpuoja.

• Vertikali padėtis padeda virškinti ir sumažina refliukso bei aspiracijos pavojų.

• Perspėja apie netaisyklingos galvos formos vystymąsi.

• Gerina motinos laktaciją ir pailgina maitinimo krūtimi laiką

• Pagerina neurologines ir medicinines neišnešiotų naujagimių baigtis.

Tačiau svarbiausi yra galutiniai kengūros metodo rezultatai – pradinę motinos baimę, atsidūrus Naujagimių reabilitacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, greitai pakeičia augantis pasitikėjimas savimi ir tobulėjantys įgūdžiai rūpinantis ir saugant savo kūdikį. Tačiau reikia pripažinti, kad didžiausios kliūtys kengūros metodui yra ligoninės personalo priešinimasis naujovėms, vietos ir intymumo stoka.

1980 m. JAV buvo pasiūlyta taikyti kengūros metodą. Ir jis labai išplito. Beveik 1/3 ligoninių rekomenduoja šį metodą tėvams ir dauguma jų planuoja juo pasinaudoti ateityje. Kengūros metodu vis labiau domimasi todėl, kad jo nauda įrodyta neonatologiniais testais, tėvai pajuto poreikį, žiniasklaidoje apie tai rašoma. Televizijos reportažai apie laimingus tėvus, laikančius ant savo krūtinės naujagimius, jų nuotraukos, sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

Europą ir Šiaurės Ameriką naujienos apie kengūros metodą pasiekė 1980 m. Kartu buvo pradėti tyrinėjimai, siekiant įvertinti šio metodo teikiamą naudą. Kengūros metodas daug kuo pranašesnis už tradicinį naujagimių vystymą: padeda tėvams greičiau pajusti savo vaiką, stiprina ryšius tarp tėvų ir naujagimio, pagerėja naujagimio fiziologinės funkcijos, jis girdi tėvo arba motinos širdies dūžius, jaučia jų kvapą. Tačiau didžiausias šio metodo privalumas – tai geresnis psichomotorinis kūdikio vystymasis: dirginami odos receptoriai, skatinantys sensorinį dialogą tarp kūdikio ir tėvų, padedama centrinei nervų sistemai organizuoti motorinę bei autonominę reguliaciją. Ypač mažo svorio ar sergantiems naujagimiams šis metodas taip pat gali būti taikomas, tačiau tik laikantis tam tikrų atsargumo priemonių. Esant padidėjusio streso požymiams, perkeliant naujagimį iš inkubatoriaus ant motinos krūtinės, šio metodo reikėtų kuriam laikui atsisakyti.

Motinos ir labai mažo gimimo svorio naujagimio atskyrimą lydi didžiulis psichologinis stresas, elgesio problemos ir laktacijos surikimai. Naujagimiai, kurie gimė iki 700 g svorio ir kuriems nereikia didelio deguonies kiekio, gali būti saugiai guldomi motinai tarp krūtų keturioms valandoms. Tyrimai rodo, kad motinų, kurios taikė „oda prie odos“ būdą, laktacija buvo keturiomis savaitėmis ilgesnė, nei tų, kurios tik vystė ir laikė naujagimį. Be to, tokie 6 mėn. amžiaus naujagimiai verkė mažiau, nei kontrolinės grupės vaikai. Taikant KM, ne tik pagerėja motinos laktacija, bet ir geriau išsiskiria paslėptas pienas, sparčiau auga naujagimio svoris, jo oda kolonizuojama motinos mikroflora, taip išvengiama hospitalinės infekcijos pavojaus.

Motinos pienas (toliau – MP) yra geriausias maistas kūdikiui. Jame idealiai subalansuotas lengvai pasisavinamų baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralų, vitaminų, vandens kiekis. Motinos piene yra to, ko nerasime jo pakaitaluose ar karvės piene. 10% MP baltymų sudaro IgA, kuris apsaugo nuo infekcijos, limfocitai, makrofagai, baltymai su nespecifiniu antibakteriniu aktyvumu, citokinai, komplementas. MP poveikis sveikatai, maitinant krūtimi, išsivysčiusiose šalyse kartais priešpriešinamas moderniems, higieniškiems pieno pakaitalams. Tačiau įrodyta, kad maitinimas krūtimi sumažina infekcijų, ypač virškinamojo trakto, riziką net ir išsivysčiusiose šalyse. Nuo pirmų gyvenimo dienų subalansuota mityba gerina naujagimio adaptaciją, didina jo atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams, lemia gerą imunologinį reaktyvumą. MP yra tinkamiausias produktas, o maitinimas krūtimi turi biologinį ir emocinį poveikį vaiko ir motinos sveikatai. Žindymas labai svarbus naujagimiui. Motinos pienas ne tik apsaugo nau jagimį nuo infekcinių ligų, aprūpindamas jo organizmą būtinais imunoglobulinais, bet turi neabejotiną įtaką jo sveikatai. Iki 6 mėn. žin dyti vaikai du kartus rečiau serga vėžiu vaikystėje. Žin dymas apsaugo nuo sklerozės, kirkšnies išvaržos, kriptorchizmo, Krono ligos, Hiršprungo ligos, nekrotinio enterokolito. Žindomiems vakcinuotiems kūdikiams daug geriau vystosi imunitetas. Kūdikiai, kurie iki 2 mėn. buvo maitinami tik mišiniais, du kartus dažniau serga diabetu. Maitinant motinos pieno pakaitalais atsiranda rizika permaitinti kūdikį, o antsvoris vaikystėje sukelia sveikatos problemų vyresniame amžiuje. Kuo ilgiau maitinami krūtimi naujagimiai, tuo rečiau vystosi netaisyklingas sąkandis. Maitinanti krūtimi motina jaučia ypatingą ryšį su naujagimiu. Šis ryšys išlieka visą gyvenimą. Be to, maitinimas krūtimi teigiamai veikia motinų sveikatą: jos du kartus rečiau serga krūties vėžiu, du kartus rečiau išretėja kaulai, mažesnė rizika susirgti kiaušidžių vėžiu. Natūraliai maitinant, galima ir natūraliai planuoti šeimą.

Dar ne taip seniai neišnešiotam naujagimiui maitinti buvo siūlomi adaptuoti mišiniai. Nusprendę,kad „krūtis – nėra būtinai geriausia“, medikai specialius mišinius su vitaminais, baltymais, mineralais rekomenduodavo kaip patį geriausią maistą neišnešiotam naujagimiui. Taip, tokie naujagimiai augo greičiau, t. y. jų svorio augimo kreivė, palyginti su maitintais tik MP, buvo gerokai spartesnė. Tačiau vėlesni tokių naujagimių psichomotorinio vystymosi tyrimai parodė, jog MP maitinamų vaikų vystymasis, intelekto koeficientas, mokymosi mokykloje rezultatai buvo geresni. Be to, tyrimai parodė, kad donoriniu pienu maitinamų neišnešiotų naujagimių vystymasis buvo toks pat kaip ir maitintų motinos pieno pa kaitalais. MP yra skirtas tik jos naujagimiui, jo sudėtis atitinka to amžiaus ir tik jos naujagimio poreikius. MP sudėtis nuolat keičiasi. Prieš laiką pagimdžiusios motinos pienas labai gerai atitinka jos kūdikio poreikius. Žinoma, neišnešiotas naujagimis jei jo motinai dar neatsirado pienas, vis tiek turi būti kažkuo maitinamas. Dažnai šie kūdikiai yra per silpni, kad patys žįstų. Be to mama gali būti dar nepasiruošusi maitinti. Tinkamai paruoštas personalas gali padėti motinai, paaiškindamas, kad jos pienas yra geriausias maistas, skatindamas nau dotis KM, taikydamas įvairius alternatyvius maitinimo būdus. Neišnešiotą naujagimį pagimdžiusiai motinaitenka pieną nutraukti rankomis, o tai sukelia nemažai sunkumų. Todėl daugelyje ligoninių yra naudojamos pompos pienui nutraukti. Jos ypač rekomenduojamos motinoms, kurios pagimdė neišnešiotą ar sergantį nau jagimį ir kurį laiką jis nega li žįsti krūties. Reikia gerai apsvarstyti, ar būtina atskirti vaiką nuo motinos. Neišnešiotas naujagimis turi teisę būti maitinamas savo motinos pienu, krūtimi. Neišnešioti naujagimiai dėl nepakankamo čiulpimo reflekso pirmomis gyvenimo savaitėmis yra maitinami pro zondą. Tokių naujagimių dar gimdoje įgytas čiulpimo ir rijimo patyrimas neugdomas ir taip dirbtinai slopinamas jų gebėjimas maitintis. Jei naujagimis gavo motinos pieno iš buteliuko, jam gali tekti prireikti pritaikyti savo maitinimosi įgūdžius, o mamai tuo metu reikės ypatingos pagalbos. Neišnešioti, bet pajėgūs žįsti naujagimiai, maitinami iš krūties suvalgo mažiau negu iš buteliuko, tačiau svorio priauga daugiau. Pastebėta, kad neišnešioti ir maitinami krūtimi naujagimiai temperatūrą reguliuoja geriau, nei maitinami zondu ar iš buteliuko. Jau 32 savaičių naujagimiai neurologiškai ir pagal savo išsivystymą pajėgūs čiulpti ir ryti, todėl maitinimo krūtimi patirtis gali paskatinti jų brendimą. 1300–1400 g svorio naujagimiai gali būti sėkmingai maitinami, jei personalas ir ligoninės taktika tai palaiko.