GeraMama.lt

Nepaisant to, kad kūdikiai sukurti judėti, yra ir daugiau priežasčių, kodėl judėjimas kūdikiui yra labai svarbus. Nors kūdikių savarankiško judėjimo galimybės yra labai ribotos, net lyginant su metų laiko vaiku, judėjimo patirtis kūdikiui gali būti daug svarbesnė negu bet kuriai kitai amžiaus grupei. Ir svarbiausia čia yra ne judėjimo aparato vystymuisi.

Naujausių smegenų tyrimų dėka mes dabar žinome, kad judėjimo patirtis yra svarbiausia nervinė stimuliacija („naudok arba neteksi“ principas nuo kurio priklauso kiek išliks arba pražus smegenų ląstelių), reikalinga sveikam smegenų vystymuisi.

Ne taip seniai neurologai manė, kad žmogaus smegenų struktūra yra genetiškai nulemta gimimo metu. Dabar paaiškėjo, kad pagrindinės „grandinės“ yra „privirintos“ (tokioms funkcijoms, kaip kvėpavimas ar širdies plakimas), o nuo kasdieninės vaiko patirties priklauso smegenų dizainas ir galimybės, kurias turės žmogus užaugęs.

Gimimo metu kūdikio smegenys yra pilnutėlės smegenų ląstelių (iš tiesų vieno svaro vaisiaus smegenys jau turi 100 milijonų neuronų). Laikui bėgant kiekviena šių ląstelių gali sukurti 15 tūkstančių jungčių (sinapsių) su kitomis. Ir dauguma šių jungčių formuojasi per pirmuosius tris gyvenimo metus. Nepakankamai dažnai naudojamos jungtys pašalinamos. Kita vertus, dažnai naudojamos jungtys įtvirtinamos visam laikui. Pasirodo, fizinė veikla ir žaidimai ankstyvoje vaikystėje atlieka svarbiausią jutiminę ir fiziologinę stimuliaciją, kurios dėka sukuriama daugiausiai jungčių.

Neurofiziologė Carla Hannaford savo knygoje „Smart Moves: Why Learning Is Not All in Your Head“ rašo: „fiziniai judesiai nuo ankstyvos vaikystės ir per visą mūsų gyvenimą atlieka svarbų vaidmenį kuriant nervinių ląstelių tinklus kurie ir yra viso mokymosi esmė.“ Toliau ji pasakoja kaip judesiai, aktyvindami nervinius ryšius visame kūne, daro jį visą mokymosi įrankiu, ne tik smegenis.

Didžiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžiai išmokstami kartojant – ir dėl to, kad kartojimas dorybė ir dėl to, kad kartojimas kloja nervinių grandinių šablonus smegenyse. Nors nėra aišku, ar tokie ankstyvi judesiai kaip spardymasis, mojavimas rankomis ir siūbavimas ant rankų ir kelių yra pradžia vėlesnių, tobulesnių judesių, manoma, kad jie yra neurologinio vystymosi dalis, reikalinga judėjimo kontrolei įvaldyti. Kitaip sakant, spontaniški judesiai ruošia vaiką – fiziškai ir neurologiškai – atlikti sudėtingesnius savanoriškus judesius.

Tada, kai vaikas atlieka savanoriškus judesius (pvz., verčiasi ant šono, šliaužia, atsistoja, vaikšto) grandinė smegenyse užsidaro, nes dėl šių judesių išsiskiria gliukozė (smegenų energijos šaltinis) ir pagerėja kraujotaka (į smegenis tiekiamas „maistas“) ir tokiu būdu neurologinės jungtys smegenyse įtvirtinamos.

Rebecca Anne Bailey ir Elsie Carter Burton, knygos „The Dynamic Self: Activities to Enhance Infant Development“ autorės sako, kad kūdikiui judinant kurią nors kūno dalį yra tikimybė, kad vyksta du mokymosi procesai: mokymaisis judėti ir judėjimas tam, kad išmoktų.

Tačiau kaip rodo tyrimai, šiuolaikiniai kūdikiai per savaitę praleidžia apie 60 valandų (maždaug 8.5 val. per parą) įtvirtinti įvairiuose daiktuose: valgymo kėdutėse, sūpynėse, automobilinėse kėdutėse, vaikštynėse ir pan.

Šio reiškinio priežastys įvairios. Dalis priežasčių susiję su tuo, kad vis mažesni kūdikiai paliekami dienos priežiūros įstaigose, kol tėvai dirba. Ten gali nebūti pakankamai vietos kūdikiams šliaužioti ant grindų arba dėl kūdikių gausos auklės negali skirti laiko asmeniniam kontaktui su kiekvienu kūdikiu. Tai reiškia, kad kūdikis yra ryte žadinamas, maitinamas, rengiamas, nešamas į automobilį, sodinamas į kėdutę. Vėliau nešamas į priežiūros įstaigą, kur didesnę dalį dienos praleidžia lopšyje arba manieže. Vakare kūdikis vėl vežamas autokėdutėje į namus, maitinamas, maudomas ir guldomas į lovą.

Net kai tėvai yra namuose su kūdikiu, šiais laikais jie yra daug labiau užimti nei bet kada. Kas turi laiko prigulti ant grindų su kūdikiu ir kartu pašliaužioti? Be to, esant dabartiniam reikalavimui būti produktyviems, žaidimas su kūdikiu yra kaltės jausmą keliantis malonumas. Ir jei kūdikis atrodo ramus įtaisytas kėdutėje priešais televizorių, sūpynėse tarpduryje arba klajodamas po namus vaikštynėje, argi tai nėra situacija, kurioje visi laimi?

Iš tiesų ne. Buvimas daikte (kaip vienas kolega juokauja, „buvimas konteineryje“) veikia kūdikio asmenybę. Kūdikiams svarbu būti laikomiems. Buvimas daikte taip pat gali turėti įtakos vaiko motoriniam – ir pažintiniam – vystymuisi.

Kita tendencija šiuolaikinėje visuomenėje, kuri taip pat turi įtakos kūdikių judėjimo suvaržymui, yra polinkis drausti, o ne skatinti, drąsinti judėjimo laisvę ir klaidingas įsitikinimas, kad akademinių instrukcijų laikymasis sukurs superkūdikius (1999 m buvo parduota virš 770000 kopijų kūdikiams skirtos programinės įrangos).

Žmonės sukurti judėti ir žaisti. Šis polinkis – iš tiesų POREIKIS – yra įrašytas mumyse. Kūdikiai 40 procentų būdravimo laiko praleidžia spardydamiesi, lankstydamiesi ir mojuodami rankomis. Ir nors atrodo, kad tai yra judėjimas dėl judėjimo, yra svarbu suprasti, kad kūdikis niekada nežaidžia ar nejuda šiaip sau. Kiekvienas judesys kažkuria linkme praplečia kūdikio vystymąsi.

Rae Pic, kūdikių ir vaikų iki 8 metų fizinio aktyvumo specialistė