GeraMama.lt

Auginat tris vaikus ir skaitant knygas, diskutuojant su psichologais ir mamomis gyvai ir internetu, kyla klausimas koks gi yra tėvystės tikslas? Kokius tikslus mes turime sau kelti kaip tėvai? Ar priversti vaiką padaryti tai, ką aš pasakiau? Ar paklusnumas yra pagrindinė vertybė, kurios turime atkakliai siekti visus tuos metus, kol vaikas yra nuo mūsų priklausomas fiziškai ir psichologiškai?

Kai bandau atsakyti į klausimą kokius aš norėčiau matyt savo vaikus užaugusius, greičiausias ir paprasčiausias atsakymas šaunantis į galvą yra „gerus žmones“. Tačiau kas slepiasi už žodžio „geras“? Štai aš sėdžiu prie kompiuterio, o vaikas ateina ir žaidžia šalia, vis labiau artėdamas prie manęs, jo mašinytės ima važiuoti tarp klaviatūros ir "pelės", o užpakalis bando pasiekti mano kelius. Ir aš išgirstu save sakant „būk geras, pasitrauk...“ Kai žodis „geras“ vartojamas vaikui apibūdinti, jis praranda visus savo moralinius vertinimus, jis paprasčiausiai reiškia „nekelk man rūpesčių, netrukdyk man“. Atrodo, kad problemų nekeliantis vaikas mūsų visuomenėje yra labai vertinamas. Priemonės, naudojamos šiam tikslui pasiekti keičiasi, pamažu atsisakoma fizinių bausmių, rekomenduojama pereiti prie pertraukėlių ir apdovanojimų, tačiau tikslas lieka tas pats: kontroliuoti, kad vaiko elgesys nekeltų problemų. Ir taip nutinka ne dėl to, kad mes nesirūpiname ar nemylime savo vaikų, o dėl to, kad neturime laiko sustoti ir pagalvoti ką ir kodėl mes darome.

Jeigu mes sustosime, ir apsvarstysime savo ilgalaikius tikslus, kuriuos keliame vaikui (ir tai, beje, nesusiję su tuo, ko jis turėtų išmokti, o su vertybėmis ir savybėmis, kurias jis turėtų turėti suaugęs), pastebėtume, kad mūsų noras, kad vaikas paklustų iš karto, be klausimų, atsikalbinėjimų ir spyriojimosi, prieštarauja tam, kokį vaiką norėtume matyti suaugusį.

Taigi, sustokime, ir pagalvokime, kokius ilgalaikius tikslus keliame savo vaikams? Kokius juos norėtume matyti?

Aš, kaip tikriausiai ir dauguma tėvų, norėčiau, kad mano vaikai būtų laimingi, savarankiški, darbštūs, nepriklausomi, atsakingi, mylintys, rūpestingi, pasitikintys savimi...

Ar mano kasdieniai veiksmai padeda vaikams tokiais užaugti? O gal atvirkščiai???

O jeigu įsivaizduotumėte situaciją vaikų darželyje, mokykloje ar kieme, kad jūs prieinate prie dviejų kitų tėvų ir netyčia išgirstate, kad jie kalba apie jūsų vaiką, ką norėtumėte iš jų lūpų išgirsti? „O, tas vaikas paklūsta iš karto, daro viską, kas jam pasakyta“ - ar tai norėtumėte išgirsti? Tačiau daugeliu atvejų su vaikais elgiamės būtent taip, lyg mūsų pagrindinis tikslas būtų visiškas vaiko paklusnumas.

Daugelis auklėjimo knygų daro prielaidą, kad tėvų norai yra vieninteliai teisėti ir privalomi, tuo tarpu vaikų norai, jausmai ir vystymasis nevertinami rimtai (vaikas ožiuojasi, netinkama elgiasi tyčia...) ir svarbiausias auklėjimo tikslas yra rasti metodus, kuriais būtų galima priversti vaiką daryti tai, kas jam pasakyta.

Daugelis knygų ir šiais laikais net pavadinimuose išduoda autorių požiūrį, pvz., knyga, kuri vadinasi „Mažylio sutramdymas“ ir ieškoma efektyvių metodų vaiko elgesiui pakeisti. Tačiau ką reiškia „efektyvus metodas“? Jeigu mes neturime jokių ilgalaikių tikslų, tuomet metodas bus efektyvus, jeigu privers vaikus padaryti tai, kas jiems pasakyta, o tai reiškia, kad mes sutelkiam dėmesį į tai, kas patogu mums, o ne į tai, ko reikia vaikams.

Daugelio metodų tikslas yra vaiko elgesio kontroliavimas nekreipiant dėmesio į vaiko jausmus ir net į tai, kaip vaikas ima jaustis jį priverčiančio taip elgtis asmens atžvilgiu. Ar tai tikras auklėjimo metodo efektyvumas? Dažnai netgi tie metodai, kurie, atrodytų, „veikia“, dažnai pasirodo neesą tokie sėkmingi, kai įvertinami pagal kriterijus. Priversto elgtis pagal suaugusiojo pageidavimus vaiko įsipareigojimas laikytis nurodyto elgesio yra silpnas, ir dėl to dažnai toks elgesys būna trumpalaikis.

Maža to, problemų kelia ne tik pati strategija – vertimas paklusti. Pats paklusnumas ne visada yra pageidautinas. Tam tikras vaiko pasipriešinimas tėvų autoritetui gali būti teigiamu vaiko vidinės savireguliacijos ženklu, gebėjimu svarstyti, įvertinti tai, kas jiems pasakyta. Reiškinys, vadinamas „prievartiniu paklusnumu“, kai vaikai bijodami tėvų iš karto negalvodami paklūsta jų reikalavimams, gali vaiko poreikiu, kurio kaina – savęs praradimas.

Tokia disciplina nepadeda vaikams įgyti savidiciplinos įgūdžių. Visiškai nebūtinai gerai yra tai, kad vaikai taip internalizuoja mūsų troškimus, norus, vertybes, kad joms paklūsta net tada, kai mūsų nėra šalia. Tai didžiausia paklusnumo forma. Ar yra skirtumas tar to, kad vaikas pats nusprendžia taip elgtis, ir to, kad jis elgiasi taip, nes būtų priverstas taip elgtis? Užtikrinti, kad vaikas internalizavo mūsų vertybes yra ne tas pats, kaip padėti vaikui pačiam tas vertybes atrasti. Ir tokia prievarta nemoko vaiko savarankiškai mąstyti.

Mes juk norime, kad vaikai patys savarankiškai galvotų, būtų atidūs, moralūs, drąsūs kai yra su draugais. Norime, kad išmoktų kritiškai mąstyti, tikimės, kad jie pasipriešins priekabiautojams ir atlaikys bendraamžių spaudimą. Bet jei nenorime, kad vaikai taptų kitų žmonių idėjų aukomis, turime juos išmokyti apgalvoti visas idėjas, tame tarpe ir suaugusiųjų idėjas.

Jei mes teikiame pirmenybę paklusnumui namuose, gali taip nutikti, kad vaikas ir ne namuose darys tai, kas jam pasakyta. Paauglystėje jam gali pasidaryti svarbiau priklausyti bendraamžių grupei, ir jis ims klausyti jų diktuojamų sąlygų, nes bijos būti išmestas iš grupės ar atstumtas.

Verta pagalvoti apie priešingų vertybių balansą: būtų gerai, kad vaikas rūpintųsi savimi, bet mokėtų pasirūpinti ir kitais, pasitikėtų savimi, bet ir suprastų savo ribotumą.

Apie ilgalaikius tikslus verta daug galvoti. Jie turi būti mūsų kertinis akmuo, kuris padėtų nepaskęsti lakiame kasdienybės smėlyje, kur mes patiriame pagundą priversti vaikus paklusti. Ne visada pavyksta, ir nelengva išlaikyti visą paveikslą galvoje, nesusikoncentruoti į detales, kai vaikas spiegia restorane. Kartais mes pamirštame ir tai, kokiais žmonėmis mes norime būti patys! Tačiau verta.

Tai yra idealas, kelias, mūsų, kaip tėvų, tikslas.

Pagal Alfie Konh knygą "Unconditional parenting"