GeraMama.lt

Ar egzistuoja tokia substancija kaip „tėviška meilė“, kuri, nepaisant to, kaip mes elgiamės su vaikais, padės jiems tapti gerais žmonėmis?

Vaikus galima mylėti įvairiai – aistringai, savininkiškai, tačiau nebūtinai taip, kaip jiems reikia.

Galime vaikus mylėti už tai, ką jie daro arba už tai, kad jie yra. Pirmoji meilė yra sąlyginė, turinti išlygų, kuri uždirbama tada, kai vaikai elgiasi taip, kaip mes norim ir atitinka mūsų keliamus reikalavimus. Antroji yra meilė be išlygų, ji nepriklauso nuo vaikų elgesio, pasiekimų ar dar kažko. Vaikai neturėtų uždirbinėti mūsų pritarimo, turėtume juos mylėti be jokios svarbios priežasties. Ir kas yra svarbiausia, ne mes turėtume manyti, kad juos mylime, o jie turėtų jaustis mylimi.

Vaikai turėtų būti mylimi tokie, kokie yra ir už tai, kad jei yra. Tai ir moraliai teisinga, ir protinga. Kai jie jaučiasi taip mylimi, jie priima save kaip iš esmės gerus žmones, net jei šiek tiek netobulus ar suklystančius. Ir turėdami tokią bazę jie lengvai gali priimti kitus ir jiems padėti. Besąlyginė meilė yra tai, nuo ko vaikai tarpsta.

Tačiau mes esame mokomi iškelti sąlygas tam, kad galėtume išreikšti pritarimą. Tuo mes ne tik tikime, bet esame ir taip auginti. Galima sakyti, kad mums keliama sąlyga būti sąlygiškiems. Pati „besąlygiškumo“ sąvoka yra nepopuliari, internetinėse diskusijose ją galima aptikti tik religiniuose ir gyvūnų mylėtojų forumuose.

Sunku įsivaizduoti žmogišką meilę be kartelės. Vaikams ši kartelė yra „geras elgesys“ ir „pasiekimai“. Besąlyginė meilė nėra sąvoka, už kurios slepiasi leidimas daryti ką nori. Svarbu, kad praūžus nesutarimų audrai mokytumės kartu reflektuoti tai, kas įvyko. Bet kokią pamoką vaikas lengviau išmoks, jeigu bus tikras, kad mes jį mylime nepaisant jo elgesio.

Sąlyginė ir besąlyginė tėvystė remiasi skirtingu supratimu apie psichologiją, vaikus ar net žmogaus prigimtį. Sąlyginė tėvystė remiasi biheviorizmu, kuris siejamas su Skineriu. Biheviorizmas koncentruojasi ties elgesiu ir yra manoma, kad viskas, kas žmoguje svarbu, galima pamatyti ir pamatuoti. Jeigu negali pamatyti baimės arba noro, vadinasi reikia žiūrėti ką daro žmogus bijodamas ar norėdamas. Taip pat manoma, kad visas žmogaus elgesys atsiranda arba išnyksta tik priklausomai nuo paskatinimo. Biheviorizmo teorijoje visą elgesį stengiamasi paaiškinti tuo, ar mes už jį gavome atlyginimą, apdovanojimą – suplanuotą ar natūralų. Jeigu vaikas rodo švelnumą savo tėvams arba dalijasi saldainiu su draugais, tai tik todėl, kad anksčiau yra patyręs malonų atsaką į tokį elgesį.

Trumpai apibūdinant šį požiūrį galima apibendrinti, kad mūsų elgesį lemia bausmės ar malonaus atsako buvimas, o visas mūsų elgesys sudaro tai, kas mes esame. Šiomis prielaidomis remiasi daugybė žmonių. Tėvai, mokytojai nuolatos kalba apie vaiko elgesį, lyg visa kita būtų nesvarbu. Nesvarbu kas tie vaikai yra, ką jie galvoja ar jaučia, kokias vertybes ar motyvus jie turi. Yra tik tikslas pakeisti elgesį, o tai reiškia, kad reikia ieškoti technikų, kurios priverstų vaikus elgtis ar nesielgti tam tikru būdu.

Štai kad ir paprastas pavyzdys su atsiprašymu. Netinkamai pasielgęs vaikas verčiamas atsiprašyti: „Sakyk, atsiprašau!“. Ar tai, kad vaiką priversime sumurmėti atsiprašymo žodžius padės jam pajusti ką reiškia atsiprašyti ir kodėl reikia tai padaryti? Vaikai įpranta tai daryti negalvodami, o tai reiškia, kad vaikai mokomi sakyti tai, ko negalvoja – t.y. meluoti.

Taip pat ir mokymas užmigti vienam tamsoje. Nekreipiamas dėmesys į tai, kodėl vaikas verkia tamsoje. Tai gali būti dėl baimės, nuobodulio, liūdesio, alkio, prastos savijautos ir t.t. Arba kodėl vaikas nenori šlapintis į klozetą? Biheviorizmo duodami patarimai – atlyginimas už pageidautiną elgesį žvaigždutėmis, lipdukais, saldainiai – nesirūpina vaiko vidumi, o tik jo elgesiu.

Besąlyginė tėvystė žvelgia kitaip ir į situacijas, ir į žmones. Žmogaus elgesys gali turėti ir vidines, ir išorines priežastis. Elgesio priežastis gali būti baime, nerimas, kurių vaikas gali nesugebėti įvardinti. Besąlyginėje tėvystėje daroma prielaida, kad elgesys yra jausmų, minčių, ketinimų ar poreikių išraiška. Svarbu ne pats elgesys, o vaikas, kuris kažkaip elgiasi. Vaikai nėra gyvūnai, kuriuos reikia išdresiruoti, nei kompiuteriai, kuriuos galima užprogramuoti. Jų elgesį sąlygoja daugybė priežasčių, kurias gali būti sunku atsekti. Bet mes jų negalime ignoruoti stebėdami tik pasekmes, t.y. elgesį. Ypatingai tais atvejais, kai vaikas jaučiasi ir elgiasi prastai, jam reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas. Jei vyresnis vaikas triukšmauja ir rėkia miegant jaunesniam, tai bausmė greičiausiai jo nenutildys, priešingai, paskatins dar garsiau reikšti savo nepasitenkinimą. O jeigu panaudosime bausmę, kuri nutildys vaiką, tai bausmė nepanaikins vidinių baimių ir abejonių ir vargu ar turės teigiamą poveikį vaiko vidiniam gyvenimui. Bausmė, kurią mes interpretuosime kaip pamoką, vaiko bus suprasta kaip meilės atėmimas, ir vaikas pasijus dar nelaimingesnis, apleistas ir vienišas, kad mylimas gali būti tik tada, kai elgiesi kaip tėvai reikalauja, o tai tik pablogina situaciją.

Sąlyginės tėvystės kertinis teiginys yra tas, kad vaikai tik ieško progos užlipti tėvams ant galvos. Kad iš bet kurios situacijos jis išpeš pačius blogiausius dalykus, kad priėmimas be sąlygų reiškia leidimą elgtis bet kaip blogai, kad vaikų priėmimas tokių, kokie jie yra išlaisvins visą blogį, esantį vaikuose. Nes iš principo vaikai yra blogi.

Besąlyginė tėvystė teigia, kad vaiko tikslas nėra priversti tėvus pasijusti blogai. Vaikai nėra piktybiški, jie tiesiog tais būdais, kuriuos moka ir žino bando pasakyti, kad kažkas yra blogai vaikui! Galbūt nutiko ką tik. Galbūt jau kuris laikas vyksta nepastebimai. Šis požiūris siūlo balsuoti už pasitikėjimą savimi, mesti iššūkį prielaidai, kad vaikas išmoks tik blogo, jeigu patirs švelnumą, ar kad jis visada nori elgtis blogai, jei tik tikisi išsisukti nuo bausmės.

Tai nėra idealizuotas, nerealus požiūris, neigiantis blogo/kvailo poelgio tikimybę. Vaikams reikia padėti, parodyti tinkamus elgesio būdus, bet jie nėra monstrai, kuriuos reikia sutramdyti arba grąžinti atgal į pragarą. Vaikai pajėgūs būti švelnūs ir agresyvūs, altruistai ir egoistai, bendradarbiaujantys ar besivaržantys. Daug kas priklauso nuo to, kaip jie auginami ir ar jaučiasi besąlygiškai mylimi. Ir kai vaikas atsisako eiti į vonią, nors žadėjo – priklausomai nuo amžiaus – tai gali būti išraiška jo nesugebėjimo suprasti kas yra jo sunkumo priežastis, nesugebėjimo išreikšti savo jausmų tinkamu būdu, laikytis ir prisiminti savo pažadus.

Sąlyginė ir besąlyginė tėvystė yra pasirinkimas tarp dviejų visiškai skirtingų požiūrių į žmogaus prigimtį.

Mūsų visuomenės požiūriu geri dalykai turi būti uždirbami, jų negalima duoti veltui. Net šeimoje tai turi būti ekonominė tranzakcija: tu man, aš tau. Net santykiuose su vaikais. Vienas bihevioristas yra pasakęs: „Jei aš imu vaiką pasivažinėti, jei noriu apkabinti ar pabučiuoti, turiu būti tikras, kad vaikas to nusipelnė.“ Visuose patarimuose tėvams yra sakoma, kad jei vaikas nesielgia taip, kaip tėvai liepia, dalykai, kuriuos jis mėgsta, neturi būti jam duodami/leidžiami. Žmonės negali gauti kažką už nieką. Net džiaugsmo. Net MEILĖS.

Įsivaizduokit žmogų, kuris tvirtintų, kad viskas – nuo ledų iki meilės – vaikams turi būti duodama tik nusipelnius tinkamu elgesiu, ir niekada tiesiog šiaip sau. Koks tai būtų žmogus? Ar jis būtų laimingas? Ar būtų panašus į Jėzų? Ar norėtumėte, kad toks žmogus būtų jūsų draugu? Tėvu ar motina?

Ar tiesa, kad visi mūsų santykiai pagrįsti ekonomine nauda? Tyrimai rodo, kad sutuoktinių porose esant tokiems santykiams laimės patiriama mažiau.

Kai vaikai paaugs, jie galės į valias prisidalyvauti tokiose ekonominėse tranzakcijose, bet šeima turėtų būti vieta, rojus, prieglobstis nuo tokių santykių. Ypač tėvų meilė neturėtų būti uždirbama ar apmokama jokiu būdu. Tai tiesiog dovana. Vaikas yra tam, kad tėvų meilę tiesiog gautų.

Sąlyginės tėvystės pasekmės

C. Rogers atsakė į klausimą „O kas nutinka, kai vaikai gauna meilę priklausomai nuo jų elgesio?“. Pasirodo, jie atsisako, išsižada tų savo dalių ar savybių, kurios nevertinamos ir vertina save tik tada, kai elgiasi tam tikru būdu. Tai tiesus kelias į neurozes. Airijos vaikų ir sveikatos departamentas taip įvardija antrą iš dešimties „emocinio smurto“ prieš vaikus atvejį: „pastovus kritikavimas, sarkazmas, šiurkštumas ar kaltinimas yra sąlyginė tėvystė, kai vaiku rūpinamasi tik tiek, kiek jis nusipelno savo elgesiu.“

Dauguma tėvų mano, kad myli savo vaikus besąlygiškai, nors ir naudoja sąlygines strategijas. Kai kurie tėvai netgi sako, kad taip elgiasi būtent dėl to, kad myli vaikus. Tačiau kokie jausmai kyla mums, kad vaikų jausmai nėra laikomi svarbiais ir kaip vaikai turėtų jaustis dėl to, kaip su jais elgiamės? Mokytojai sako, kad svarbu ne tai, ko moko mokytojas, o tai, ką mokinys išmoksta. Tai pat ir šeimoje – svarbu kokią žinią vaikas gauna, o ne kokią jam siunčiame! Tyrimai rodo, kad vaikams, kurie jaučiasi mylimi sąlygiškai, sekasi prasčiau negu vaikams, kurie jaučiasi tiesiog mylimi.

Tyrimai su studentais taip pat rodo, kad tie, kurie gaudavo tėvų sąlyginio dėmesio už pasiekimus sporto, meno, emocijų valdymo ar pagalbos kitiems srityse, kiek dažniau stengdavosi taip elgtis, kaip tėvai reikalavo, tačiau jautėsi atstumti ir nemėgo savo tėvų. Paaugliai, kurie jaučia, kad turi elgtis atitinkamai, kad gautų tėvų meilės ir pritarimo, labiau savęs nemėgsta, o tada kuria netikrą save, stengiasi pasirodyti esąs toks, kokį tėvai mylėtų, o tai yra depresijos, bejėgiškumo jausmo priežastis, sąlyčio su savimi praradimas.

Sąlyginės tėvystės stilius gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

Pagal Alfie Konh knygą "Unconditional parenting"

Nuotrauka iš http://www.spokanepetsitting.com/