GeraMama.lt

Apie 1950-60 metus atsiradusios disciplinos studijos suskirstė disciplinos būdus į dvi grupes: jėgos ir meilės. Jėgos disciplina remiasi jėgos demonstravimu – mušimu, rėkimu, gąsdinimu. Tyrimai rodo, kad tokios disciplinos rezultatai prasti. Meilės disciplinos vardu buvo pavadinta viskas, kas nepriklausė jėgos disciplinai ir tyrimai rodo, kad tokios disciplinos rezultatai geresni.

Po meilės disciplinos vardu buvo suversta visa krūva įvairiausių strategijų. Aiškinimas ir mokymas, šilumos ir supratimo siūlymas. Taip pat ir mažiau meilės išreiškiančių, o kai kurios jų mokė vaikus kontroliuoti meile: sulaikyti meilės rodymą kai vaikas elgiasi netinkamai ir apipilti meile, kai vaikas elgiasi taip, kaip mes pageidaujam.

Meilės atėmimas (lazda) ir pozityvus paskatinimas (morka) yra sąlyginės tėvystės atributai.

Pertraukėlė nuo meilės

Meilės atėmimo būdai gali būti labai įvairūs. Vienas tėvas gali kiek atsitraukti nuo vaiko dėl to, kas nutiko, tapti emociškai šaltesniu, mažiau meiliu (net sąmoningai to nesuprasdamas). Kitas kraštutinumas būtų pasakyti gariai „Nemyliu tavęs, kai taip elgiesi“, ar „Kai taip darai, nenoriu net būti šalia tavęs“. Kai kurie tėvai meilės atėmimą išreiškia ignoruodami vaiko buvimą, kiti fiziškai atskiria vaikus nuo savęs a) palikdami vaiką verkiantį, b) liepdami eiti į savo kambarį. Toks atskyrimas yra ne kas kita, kaip prievartinė izoliacija, tačiau, kad nebūtų taip baisu, auklėjimo literatūroje vartojamas terminas „Pertraukėlė“ (time out). Jei tokia pertraukėlė vyksta prieš vaiko valią, tai realiai ji yra meilės atėmimo aktas. Kai vaikas pyksta, jis, jeigu nori, gali pasitraukti į vienumą kuriam laikui (kur, kiek ir kada grįžti spendžia pats vaikas) ir tokiu atveju tai nėra išgyvenama kaip bausmė, priešingai, tai netgi gali padėti vaikui. Tačiau tada, kai tėvai nusprendžia, kad vaikas bus atskirtas, kyla sunkumų. „Petraukėlės“ originali prasmė ateina iš Skinner'io bandymų išmokyti tam tikro elgesio balandžius ir beždžiones ir pilna sąvoka yra „time out from positive reinforcement“, pertrauka nuo pozityvaus paskatinimo (1958 m.). Po kelių metų pertraukos pradėtos taikyti sunkaus elgesio vaikams. Dar po poros metų jau buvo siūloma taikyti pertraukas kai tik normalus vaikas ima elgtis netinkamai. Tai yra dažniausiai rekomenduojama disciplinos procedūra profesinėje literatūroje skirtoje vaikų iki paauglystės auklėjimui.

Taigi, ši technika padėta taikyti siekiant kontroliuoti gyvūnų elgesį. Tačiau auklėjant vaikus ar užtenka apsiriboti tik elgesiu? Ar reikia eliminuoti mūsų ir gyvūnų skirtumus, tokius kaip kalba, jausmai, vidinis pasaulis ir įsivaizduoti, kad su žmonėmis galima elgtis kaip su gyvūnais? Ar prasminga auginti vaikus remiantis kontroliavimu? Ir kokio pozityvaus paskatinimo vaikas netenka, kai jam paskiriama pertraukėlė? Juk tėvai nestovi šalia kiekvieną akimirką ir neatlygina už kiekvieno pageidautino elgesio apraišką lipdukais ar saldainiais? Kartais vaikui tenka nutraukti smagų užsiėmimą. Tačiau visada iš vaiko pertraukėlės metu atimamas tėvų dėmesys ir buvimas šalia, iš tiesų atimama tėvų meilė. Tėvai gali galvoti, kad jų meilė vaikui niekur nedingsta dėl to, kad vaikas blogsi pasielgė. Tačiau šioje situacijoje svarbiausia kaip tai atrodo vaikui.

Meilės atėmimo rezultatai

Kai kurie žmonės klausia ar tokia vaiko disciplinos technika veikia. Šį klausimą vertėtų performuluoti klausiant „Ką gi iš tiesų ši technika padaro su vaiku?“ ir tuo pačiu pasverti laikino elgesio pasikeitimo ilgalaikes pasekmes. T.y. verta žiūrėti ne trumpalaikių (elgesio pasikeitimo) tikslų, bet pasigilinti į tai, kokios bus ilgalaikės tokios technikos naudojimo pasekmės. Ankstesniame skyriuje aprašytas tyrimas su studentais parodė, kad elgesys pasikeitė, bet už tai buvo sumokėta didžiulė kaina. Taip pat yra ir su meilės atėmimu. Kartais tai duoda trumpalaikių rezultatų, bet tai nereiškia, kad šį metodą turime naudoti.

1980 metais du tyrėjai stebėjo mamas ir jų maždaug metų amžiaus vaikus. Pasirodė, kad meilės atėmimas – ignoruojant arba prievarta atskiriant – dažnai taikomas kartu su kitomis strategijomis. Nepaisant to, kas buvo daroma – aiškinama, ar užplojama per užpakalį, meilės atėmimas užtikrindavo, kad maži vaikai greičiau paklusdavo motinos norams, bent jau tuo momentu.

Tačiau tai tyrėjus labiau išgąsdino, nei nudžiugino ir jie pabrėžė, kad nepataria tėvams naudoti meilės atėmimo. Pirma, technikos, užtikrinančios paklusnumą iš karto nebūtinai efektyvios ilgalaikėje perspektyvoje, antra, į meilės atėmimą vaikai reaguoja tokiu elgesiu, kad tėvai tai palaiko dar viena proga paauklėti vaiką. Susikuria užburtas ratas, kai vaikai verkia ir protestuoja prieš meilės atėmimą, o tėvai atima dar daugiau meilės, o tai verčia vaikus dar labiau verkti ir protestuoti. Ir nors ši technika veika, mokslininkams nerimą kelia tai, kodėl ji veikia.

Prieš daugelį metų prichologas Martin Hoffman pasakė, kad meilės atėmimas priklauso ne meile, o jėga paremtai disciplinai ir turi daug panašumų su kitomis bausmės formomis. Visos bausmės sako, kad mes priversime vaikus kentėti (fiziškai ar emociškai), jeigu jie nesielgs taip, kaip mes norime. Šios auklėjimo formos moko vaikus atkreipti dėmesį į tai, kokios jų veiksmų pasekmės bus jiems patiems, o tai yra visai ne tai, ko mes norėtume: kad vaikai augtų galvojantys apie tai, kokios jų veiksmų pasekmės bus kitiems. Hoffmanas teigė, kad kai kuriose situacijose meilės atėmimas gali būti baisesnė bausmė. „Nors tai nekelia momentinės fizinės ar materialios grėsmės vaikui“ - rašė jis, meilės atėmimas „gali būti sunkesnis emociškai nei jėgos demonstravimas, nes jis kelia apleidimo ir išsiskyrimo baimę.“ Maža to, nors tėvai žino, kad meilės atėmimas turi pabaigą, mažas vaikas nežino to, jis visiškai priklauso nuo tėvų ir neturi patirties bei laiko perspektyvos jausmo, kad suprastų tėvų požiūrio laikinumą.“

Net vaikai, kurie suvokia, kad tėvai galiausiai vėl pradės su jais kalbėtis ar greit išleis iš „pertraukėlės“, gali nepilnai atsigauti iš šios bausmės aido. Meilės atėmimo technika gali pakeisti vaiko elgesį į priimtiną suaugusiems, tačiau šio pokyčio varomoji jėga yra „giliai jaučiama tėvų meilės praradimo baimė“ - sako Hoffman. Kiti psichologai taip pat pastebėjo, kad ši disciplinos forma palieka vaikus emociniame diskomforte ilgesnį laiką negu užplojimas per užpakalį.

Nėra daug tyrimų apie meilės atėmimo pasekmes, tačiau tie, kurie atlikti, turi nerimą keliančius rezultatus. Vaikai, auklėjami meilės atėmimu, turi žemesnę savivertę, yra prastesnės emocinės sveikatos ir labiau linkę įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Jeigu apibendrinti meilės atėmimo strategiją platesne „psichologinės kontrolės“ sąvoka, tai vyresni vaikai, patiriantys šią kontrolę, dažniau nei jų draugai patiria depresiją.

Be abejonės, tėvai turi galią manipuliuoti vaikų poreikiu pajusti tėvų meilę ir pritarimą ir baime prarasti tėvų emocinę paramą. Tačiau ši vaikų baimė nėra tokia, iš kurios išaugama. Ši baimė gali būti ilgalaikė ir gniuždanti. Kol esame maži nieko svarbesnio už tai, ką mums jaučia tėvai, nėra. Netikrumas dėl tų jausmų arba baimė būti paliktiems gali palikti žymes visam gyvenimui.

Taigi, pati didžiausia ilgalaikė meilės atėmimo pasekmė yra baimė. Net jauni suaugusieji, kuriuos tėvai auklėjo meilės atėmimu, būna neramūs, bijo parodyti pyktį, ypač bijo nepasisekimo, jų santykius veikia noras išvengti prieraišumo (galbūt dėl baimės vėl būti paliktiems).

Nenoriu pasakyti, kad jūsų vaikas visą gyvenimą drebės iš baimės dėl to, kad kartą, kai jis buvo ketverių, jūs pasiuntėte jį į jo kambarį. Tačiau tyrimai rodo, kad šios baimės susijusios būtent su ankstyva tėvų meilės atėmimo praktika. Knygose tėvams retai kada apie tai užsimenama, bet suminis tokio elgesio efektas turi būti vertinamas rimtai.

Dar verta paminėti meilės atėmimo poveikį vaiko moralinei raidai. Hoffman nustatė, kad vaikų, auklėjamų meilės atėmimu moralė yra kiek žemesnė. Kai reikia nuspręsti kaip pasielgti su kitais žmonėmis, šie vaikai neatsižvelgia į ypatingas aplinkybes ar konkretaus asmens poreikius. Išmokę elgtis taip, kaip liepti, kad tik neprarastų tėvų meilės, šie vaikai taiko taisykles nelanksčiai. Jei mums iš tiesų svarbu užauginti jautrius ir psichologiškai sveikus žmones, turėtume suprasti kaip sunku tai padaryti ant meilės atėmimo dietos – kaip ant bet kurios bausmėmis paremtos dietos.

Pagal Alfie Konh knygą "Unconditional parenting"

Nuotrauka iš http://www.hem-of-his-garment-bible-study.org/