GeraMama.lt

Antroji meilės atėmimo technikos pusė yra pozityvus paskatinimas, labai populiarus tarp mokytojų, tėvų ir kitų asmenų, daug laiko praleidžiančių su vaikais. Net tie žmonės, kurie perspėja apie nepageidaujamą bausmių poveikį, nesusimąstydami ragina vaikus girti už gerą elgesį.

Mūsų darbuose, mokyklose ir šeimose egzistuoja dvi strategijos kaip stiprieji priverčia paklusti silpnuosius. Vienas būdas yra bausti už nepaklusnumą. Kitas būdas yra apdovanoti už paklusnumą. Apdovanojimas gali būti mokestis pinigais, privilegija, auksinė žvaigždutė, saldainis ar lipdukas. Tai taip pat gali būti pagyrimas. Taigi, kad suprastume pasakymo „Gerai padarei“ reikšmę vaikui, reikia išsiaiškinti visą morkos ir lazdos filosofiją, kurios dalimi yra ir pagyrimas.

Pirma, apdovanojimas yra labai neefektyvus būdas pagerinti žmogaus darbo ar mokymosi kokybę. Tyrimai rodo, kad tiek suaugę, tiek vaikai darbus atlieka mažiau sėkmingai, jeigu jiems už tai pasiūlytas atlygis, ypač jeigu atlygis pasiūlytas už gerai atliktą darbą. Studentai mokosi geriau, jeigu jų žinios galutiniame rezultate nebūna vertinamos. Žinoma, apdovanojimas gali nupirkti laikiną paklusnumą. Jeigu jums pasiūlyčiau tūkstantį dolerių už tai, kad nusiautumėte batus, jūs tą ir padarytumėte, ir tada aš galėsiu teigti, kad apdovanojimai „veikia“. Tačiau taip pat kaip ir bausmės, apdovanojimai neugdo įsipareigojimo užduočiai ar veiksmui, nesukuria priežasties, dėl kurios norėtųsi išlaikyti veiksmus, jei už juos nebeatlyginama.

Iš tiesų apdovanojimai netgi mažina produktyvumą. Jei vaikas apdovanojamas už mielą elgesį, jis neima galvoti apie save kaip apie mielą žmogų. Priešingai, elgesį susieja su atlygiu. Ir kai atlygio nebėra (ar nebereikia), tokie vaikai dažniau renkasi nebesielgti mielai lyginant su vaikais, kurie negavo atlygio. Tokie vaikai netgi linkę elgtis mielai dar rečiau negu kad elgdavosi iki atlygio įvedimo. Jie išmoksta, kad tikslas, kurio siekiama mielu elgesiu, yra atlygis (lentelių, žvaigždučių rinkimas ir pan.)

Apibendrinant galima pasakyti, kad beveik visada nusvilsime jei siūlysime vaikams šunų sausainiukus už tai, kad elgiasi taip, kaip mes norime. Ir tai nutinka ne dėl to, kad duodame ne tuos sausainiukus ar netinkamu laiku. O dėl to, kad pati idėja keisti žmonių elgesį apdovanojant ar nubaudžiant yra klaidinga. Kodėl taip yra?

Dauguma tikime, kad yra toks dalykas kaip motyvacija, kurio žmonės gali turėti daug, mažai arba net neturėti visai. Žinoma, mes norime, kad mūsų vaikai motyvacijos turėtų daug: būtų motyvuoti atlikti namų darbus, elgtis atsakingai, ir pan. Tačiau psichologai išskiria bent dvi motyvacijos rūšis: vidinę ir išorinę. Vidinė motyvacija reiškia, kad kažką darai dėl savęs paties ar dėl proceso; išorinė reiškia, kad kažką darai siekdamas tikslo – gauti apdovanojimą ar išvengti bausmės. Juk yra skirtumas tarp to, kad skaitai knygą norėdamas sužinoti kas bus toliau ar dėl to, kad gautum lipduką ar picą.

Esminis teiginys čia yra ne tai, kad vidinė motyvacija skiriasi nuo išorinės ar tai, kad išorinė motyvacija yra žemesnė, nors abu šie teiginiai teisingi. Svarbu yra tai, kad išorinė motyvacija yra linkusi naikinti vidinę motyvaciją. Kuo labiau auga išorinė motyvacija, tuo labiau mažėja vidinė. Kuo daugiau žmonės atlyginami už kažkokius veiksmus, tuo labiau jie praranda motyvaciją ta veikla, jeigu nebėra už juos atlyginami. Žinoma, yra išimčių iš bet kokios vieno sakinio psichologinių tyrimų santraukos, bet daugeliu atvejų yra taip. Mokėkite vaikui už dėlionės sudėliojimą ir jis liausis ją dėliojęs, vos tik nustosite už tai mokėti.

Viena išvada, kurią galima padaryti iš viso to: iš tiesų svarbu ne kiek motyvuotas jūsų vaikas, o kaip jis motyvuotas (naudotis tualetu, groti pianinu, eiti į mokyklą ir pan.) Svarbu ne motyvacijos kiekis, o tipas. Apdovanojimų kuriamas motyvacijos tipas dažniausiai mažina tą motyvacijos tipą, kurį mes norime savo vaikuose matyti: nuoširdų susidomėjimą, kai apdovanojimai jau seniai pamiršti.

Pagal Alfie Konh knygą "Unconditional parenting"