GeraMama.lt

Prieš kokį mėnesį ar du pasiėmiau iš bibliotekos knygelę "Sutuoktinių dziudo. Skęstanti santuoka". Neskaičiau jos nuosekiai, tiesiog karts nuo karto atsiversdavau kažkurią vietą ir paskaitinėdavau. Iš principo pašiurpino autoriaus požiūris, kad normalių laimingų santuokų tėra 1 procentas, kad keli procentai kuriose yra kažkokie lytinės funkcijos sutrikimai, o likę devyniasdešimt keli procentai yra neištikimi vienas kitam. Na, nežinau ką ir galvoti. Galbūt autoriaus praktikoje iš tiesų taip pasitaikė... Pora dalykų iš šios knygos man įstrigo. Vienas - tai mechaninio teisingumo taisyklė. Jeigu vyras su žmona nesugeba susitarti dėl to, kurio nuomonės kada reikia paisyti, autorius siūlo susitarti dėl to, kurią dieną kuris yra teisus. Vieną dieną vyras, kitą dieną žmona. Ir tas, kurios teisingumo diena yra, tas ir sprendžia, kokį laistytuvą pirkti, o kitas tyli ir neprieštarauja, nes kitą dieną jis spręs. Nemanau, kad taikysim šią taisyklę šeimoje, bet kažkaip labai užstrigo :) O iš dalies apie skęstančią santuoką patiko mintis, kad kai šeimoje imame jausti, kad atėjo krizė, jokiu būdu negalima aiškintis kodėl ji atėjo, kokios to priežastys ir kas dėl to kaltas. Atrodo, kas gali būti svarbiau už priežasčių išsiaiškinimą? Už kaltų suradimą? Tačiau ką mes darysim, kai paaiškės, kad priežasčių pakeisti neįmanoma, o gal kiekvienas iš sutuoktinių mato kitas priežastis ir tai bus dar viena proga susiginčyti kurio priežastys yra tikros? Autorius siūlo pajutus krizę tik šnipštelėti antrai pusei "krizė" ir sutelkti pajėgas šeimos išsaugojimui, romantinių santykių atkūrimui ir atmosferos šeimoje pagerinimui.

Galvojau kiek tai yra tiesa ir visai neseniai turėjau progos įsitikinti, kad autorius teisus. Paslaptis - nepaslaptis, mes išgyvename krizę. Kada ji prasidėjo ir kada baigsis - sunku pasakyti. Kartais krizės prasideda suėjus tam tikram skaičiui metų, kartais dėl remonto ar namo statybos, kartais dėl vaikų atsiradimo ar jų gyvenimo pokyčių. Ir iš tiesų, aiškinimasis net dėl paprasčiausios smulkmenos kaip kad pavyzdžiui dėl vyro atsakymo į žmonos klausimą "ko reikia studentėms?" gali sukelti griūtį visų prisiminimų, kada kuris kurį įskaudino, pažemino, neišklausė, neskyrė pakankamai dėmesio ir paramos, neįvertino pastangų ir rezultatų.... žodžiu gali nuvesti į visišką santykių susigadinimą ir dar vieną progą įsiskaudinti (lyg negana to, kad jau buvo įsiskaudinta užduotant ir atsakant į tą kvailą klausimą).

Šią savaitę Austėjos bloge mama psichologė Ramunė rašė "Priežasčių žinojimas nepalengvina situacijos, išgyvenimų, nepamalonina jausmų. Kas klausia KODĖL?, tas ne labai nori ką nors daryti. Tokia taisyklė galioja didžiajai daliai pedagogų, kurie nepavargsta klausinėti: bet kodėl vaikai taip elgiasi?, kodėl jie neruošia pamokų?, kodėl tėvai nesidomi vaikų mokymusi? ir pan. Efektyvu klausti KĄ DABAR DARYTI?" Šios mintys man susisiejo su skaitytomis knygoje ir supratau, kad iš tiesų M. Plazak teisus. Teisus ne tik sutuoktinių atžvilgiu ragindamas ne nagrinėti, preparuoti ieškant atsakymo "kodėl?", bet ieškoti išeičių ir esamos situacijos. Tiek iš situacijos santuokoje, tiek iš vaikų sukeliamų sunkumų, tiek santykiuose su draugais, kaimynais, giminėmis, bendradarbiais ir visais kitais mūsų auklėtiniais, kaip apibendrino mama Švitrigailė mamų klube.