GeraMama.lt

Liepos pradžioje mes keliavome į kalnus. Ne labai toli, tik į žemuosius Tatrus Slovakijoje. Kalnuose buvome su ateitininkų (ar jiems prijaučiančių) šeimų grupe, su puikia kraštą pažįstančia vadove ir turtinga bei turininga programa. Tačiau apie tai vėliau. Pirmiausia apie pačią kelionę. O kelionę mes turėjome ištverti vieni, nes kiekviena šeima važiavo atskirai su savo mašinomis (na, kai kas galėjo važiuoti viena mašina, bet mūsų ekipažas pilnas :) ), todėl iki Habovkos, kaimelio, kuriame praleidome savaitę, reikėjo nusigauti savo jėgomis. Google kelionės laiką įvertino 13 val. Gal mes važiavom ilgiau, sunku pasakyti, nematavau laiko, bet tai reiškė, kad vaikus reikės išlaikyti mašinoje ne trumpiau kaip 13 val. sėdinčius. Taigi, dar prieš kelionę sukau galvą, kaip čia pasiruošti, kad tos trylika valandų būtų smagios ir neprailgtų (o kartais 1.5 val kelionė iki Alytaus atrodo neįmanoma).

Pasiruošimui kelionei teko vieną kartą važiuoti į Kauną ir tuo metu išmėginau žaidimą, taip pavadinkime "medžioklė". Paruošiau vaikams lapų, kuriuose buvo nupiešta įvairių objektų - mašinų, sunkvežimių, autobusų, tam tikros rūšies medžių, gandralizdžių, karvių, ežerų, kelio ženklų, kurių atitinkamą kiekį reikėjo kelionės metu pastebėti ir pažymėti. Šį žaidimą žaidėm kelis kartus ir eidami pasivaikščioti aplink namus. Pastebėjau, kad net Linas dar nepajėgia išlaikyti kelių ieškomų objektų mintyse ir pvz., jei ieško sunkvežimio, tai nepastebi gandralizdžio. Taip pat reikia gana gerai žinoti trąsą, kad nuspėtum ką bus galima ten pamatyti (nors vieną kartą pasivaikšiojimo metu aš pažymėjau penkis šunis, o visi šunys kažkodėl buvo sulindę į būdas), nes kitaip pasidaro nuobodu. Todėl šio žaidimo ilgai kelionei atsisakiau.

Nusprendžiau išmėginti kelis užsiėmimus. Vienas - mėgiamų dainelių klausymasis. Mums labai gelbėjo Avelės Alės dainelės iš "Galso ir spalvos", Saulės zuikučio dainelės, Purkius, Ambrozijus ir angelas. Ypatingai jos padėjo kelionę ištverti Justui, kuris sėdėjo priekyje ir tegalėjo retkarčiais tėčiui trukdyti vairuoti su koja. Man šios dainelės sugarė galimybę pailsėti nuo intensyvios vaikų užiminėjimo veiklos :)

O ką veikėm su Ieva ir Linu? Prieš kelionę įsigijau kelis naujus žaidimus. Stalo. Tik stengiasi imti tokius, kuriuos būtų galima žaisti be stalo :) Vienas, didelį Lino susidomėjimą pažadinęs, o ir Ievutei šiek tiek įdomus buvęs žaimas vadinasi "Guess Who?", radau tokį kišeninį variantą - maža plastmasinė dėžutė. Linas žaidė rimtai, o Ievutė man išrinkdavo asmenį, kurį turėdavo atspėti Linas, ir tai dažniausiai būdavo geltonplaukė gražuolė :) Taip pat su Linu išmėginom "Laivų mūšį" ant popieriaus (pirmą kartą), o tuo tarpu, kad neprailgtų, Ievutė žaidė su dviem lėlytėm. Kelionėje į priekį dar žaidėm žaidimą "Atspėk daiktą". Prieš kelionę į medžiaginį maišelį pririnkau smulkių daikčiukų, kurių mėtosi pilni namai, ir Linas su Ieva, paeiliui kišdami ranką į maišelį ir pasiėmę vieną daiktą apčiupinėję turėdavo atspėti koks tai daiktas. Beje, neseniai aptikau panašų žaidimą, kuris lavina klausą - užsimerkus vaikui pabarškinama kažkokiu daiktu (pabeldžiama į stalą, stiklą ir pan.), o vaikas turi atspėti kas skleidė tokį garsą. Reiks išmėginti :)

Kitas žaidimas, kuris labiau įdomus Ievutei ir Justui, bet žaidė ir Linas, vadinasi "Hide and Seek" Jungle game. Žaidime naudojamos 20 kortelių, ant kiekvienos kortelės abiejų pusių piešinys toks pats, tik kažkas skiriasi. Pvz., vienoje pusėje upėje plaukia krokodilas, o kitoje pusėje upėje krokodilo nėra. Kortelės išdėliojamos (tam mes naudojom Loggico lentelę, tik ant jos netilpo visos 20 kortelių), apžiūrimos, po to vaikai užsimerkia, o mama apverčia tris korteles. Vaikai turi atspėti, kas pasikeitė. Dar iki Varšuvos Ievutė darė Loggico užduotėles. Taip pat visi vaikai valandėlę nusnaudė. Ir taip sėkmingai, su sustojimu Alytuje įsipilti kuro ir sustojimu už Baltstogės pertraukėlei kojoms pamankštinti, apie 12 val pajudėję iš Vilniaus apie 19 val. vietos laiku buvome prie Varšuvos pas Andriaus giminaičius, kur ir pernakovjome. Kitą dieną vėl į kelią. Antrą dieną žaidėm tuos pačius žaidimus, nes Alias taupiau kelionei atgal :) Ir antrą dieną, nors ir ilgiau keliavome, ir stovėjome kamštyje už Krokuvos, ir prie šviesoforų, reguliuojančių eismą ten, kur remontuojami keliai, kažkaip išgyvenome ir be didelių stresų pasiekėme Habovką. Gal dėl to, kad jau už Krokuvos kraštovaizdis pasikeitė ir ėmė priminti kalnus :)

Grįžtant atgal ištraukiau Alias ir jį žaidėme ne kaip konkurencinį azartinį žaidimą, o kaip žaidimą, lavinantį kalbą - kiekvienas vaikas turėjo pakankamai laiko taip vaizdžiai nupasakoti kortelėje pavaizduotą daiktą, kaip tik jis galėjo. Iš principo taip galima žaisti ir be kortelių, pvz., apibūdinti pasirinktą daiktą iš aplinkos, tik kortelės pasiūlo daugiau įvaresnių daiktų, nei galima pakeliui pamatyti.

Tiesa, dar grįžtant žaidėm vaikų mėgstamą žaidimą, kai vienas sako žodį, o kitas turi pasakyti kitą žodį, prasidedantį pirmojo pasakyto žodžio antrąja raidė (pvz. mašina - agurkas - gėlė ir t.t.). Taip pat išbandėm žaidimą, kai iš ilgo žodžio raidžių bandom sudaryti kuo daugiau naujų žodžių, bet šitas buvo įdomesnis mamai ir tėčiui, ne vaikams. Tuomet perėjom prie kito žodžių žaidimo varianto, kai iš kiekvienos ilgo žodžio raidės reikia sugalvoti ta raide prasidedantį žodį.

Tai atrodo, ir visi mūsų žaidimai kelionėje. Kai grįždami kirtome Lenkijos-Lietuvos sieną, Ievutė užgiedojo "Lietuva, Tėvyne mūsų", iki Alytaus dar dainavome visokias liaudiškas dainas, o paskui jau vaikai užmigo.

Kaip išgyvenome Habovkoje, kalnuose, urvuose ir termobaseinuose - vėliau :)