Keli prisiminimai iš pirmos kelionės dienos :)
Į viršų pakilom ne daug, maždaug tiek, kiek reikia užkopti nuo Nemuno kranto iki miško prie Alytaus.
Lipti į viršų reikia daugiau jėgos, leistis žemyn reikia daugiau atsargumo.
Orai be galo mieli ir permainingi. Visą laiką tai švietė saulė, tai grumeno griaustinis, o galiausiai lietus pasipylė kaip iš kibiro, nepadėjo nė apsiaustai nuo lietaus, peršlapome kiaurai.
Tarpekilis paliko įspūdį. Taip pat ir tai, kaip sutvarkyti takeliai ir pasirūpinta saugumu.
Vanduo kalnų upelyje gali būti labai šaltas, o kojos batuose gali taip įkaisti, kad upelio šaltį pajusi tik perbridus į kitą krantą :)
Būtina stebėti ženklus, žyminčius kelią. Kitaip teks grįžti atgal.
Pertraukėlės pailsėti trumpos, nėr kada įsijausti į maudynes :)
Bitutės aviliuose ten gyvena tankiai.






Komentarai
Gerai, kad bent aviliai
Gerai, kad bent aviliai skirtingom spalvom nudažyti, tai lengviau rasti saviškį :-)
O kaip tu manai, ar jos neima
O kaip tu manai, ar jos neima kariauti vienos su kitom taip arti gyvendamos? Kažkaip aš visada įsivaizdavau, kad aviliai turi stovėti toli. Bet kodėl toli?
Kariauti neima, nebent
Kariauti neima, nebent vagiliauti. Šiaip vežiojamuose bitynuose jos dar kompaktiškiau gyvena - visos vienoje priekaboje...
O kaip iš jų medų išimti? Juk
O kaip iš jų medų išimti? Juk į vieną avilį dūmų papūtus, kitos pajus pavojų?
Bitėms pavojus - bitininkui
Bitėms pavojus - bitininkui ramiau :-)
O ramiau dėl to, kad jos, besiruošdamos sprukti nuo gaisro, prisigeria medaus pilnus pilvus ir tada joms sunku gelti. O ir nebesi jau vienintelis pavojus bičių šeimai.
Na, žinau, kad ne visos taip
Na, žinau, kad ne visos taip pasielgia, ir tikrai bitininkui kliūva kartais nuo bičių :) O tos iš gretimų avilių, gali suprasti, kad ne gaisro pavojus čia didžiausias :)
Skelbti naują komentarą