Apžvalga: The Continuum Concept: In Search of Happiness Lost

Manau, visi tėvai nori užauginti gerus, savimi pasitikinčius protingus, drąsius, savarankiškus vaikus. O vaikai lyg tyčia - neklauso, nesileidžia auklėjami ir visą daro atvirkščiai, nei tėvai norėtų. Į pagalbą tėvams skuba pedagogai ir psichologai, aiškindami vaiko vystymąsi ir vis naujas auklėjimo taisykles, tėvai bando jas taikyti, bet rezultatas ne visada yra patenkinamas. Ką daryti?

Knygoje autorė dalijasi įžvalgomis iš indėnų genties Yequana, gyvenančios Amazonės džiunglėse, gyvenimo. Tai, ką ji pastebėjo gyvendama su indėnais, tiesiog stulbina. Indėnų naujagimiai ir kūdikiai neverkia, vaikai paklusnūs suaugusiems, jei pasielgia blogai - mielai bendradarbiauja taisydami klaidas, mielai mokosi, o suaugusieji gyvena laimingi ir patenkinti. Gal verta iš jų pasimokyti? Kaip gi reikėtų elgtis, kad vaikai užaugtų geri ir laimingi?

Pasirodo, viskas, ko reikia - tai pasitikėti vaiku ir parenkinti jo poreikius. Kaip ir kokius? O čia jau reikėtų mesti šalin knygas ir įsiklausyti į savo instinktus, paklusti savo prigimties reikalavimams, atmesti racionalaus proto argumentus, nes protas, kaip rodo vakarų civilizacijos patirtis, nepadeda žmonėms gyventi taikoje ir harmonijoje su savimi, savo artimaisiais ir aplinka.

Teisingo vaikų auginimo "receptas" pagal Liedloff yra gana paprastas.

Visų pirma, vaikus gimdyti reikia natūraliai.

Antra, nuo pat gimimo nuolatos nešiotis kartu. Tai vadinama rankų stadija (in-arm phase), kuri yra be galo svarbi tolimesniam žmogučio vystymuisi. Jokių lovelių, vežimėlių, vaikštukų, maniežų, automobilinių kėdučių. Jeigu sunku nešioti ant rankų - galite pasisiūti slingą ar naudoti juostinę nešynę. Tokiu būdu vaikas nepaliekamas vienas pasaulyje, o dalyvauja kasdieniame savo genties gyvenime, girdi ir jaučia tai, ką girdėjo ir jautė būdamas mamos pilvelyje. Ne tik nešojamas, bet ir patirdamas nuolatinį odos kontaktą vaikas jaučiasi saugus ir savo vietoje. Nešioti vaiką reikia tol, kol jis pradės ropoti pats, kad galėtų pasiekti mamą, kai jam jos prisireiks. Ir, be abejo, vaikas turi būti maitinamas krūtimi pagal poreikį, o ne pagal grafiką.

Trečia, miegoti su vaiku.

Ketvirta, ropojančių vaikų nesaugoti nuo tariamų pavojų. Indėnų vaikai žaidžia su aštriais peiliais, šalia ugnies ar stačių skardžių ir nesusižeidžia, nes jų savisaugos instinktas stiprus, o tėvai jais pasitiki ir neskatina susižeisti. Mūsų kiemuose labai dažna situacija, kai bėgantis vaikas išgirdęs "Atsargiai, pargriūsi" po akimirkos iš tiesų pargiūna. Tai, autorės teigimu, yra visų vaikų neklausymų priežastis - tėvai tikisi, kad vaikai nepaklus, ir šie nepaklūsta. Ypač ji tai pabrėžia kalbėdama apie vaikų "pametimus". Liedlof teigia, kad jie yra tėvų išprovokuojami.

Penkta, nuo vaikų gyvenimas neslepiamas - mylimasi prie vaikų, sakoma viskas, ką reikia pasakyti, leidžiama vaikams daryti tai, ką jiems norisi. Vaikai pagal savo amžių supranta tai, ką mato ir girdi, ir jiems netenka vieną dieną patirti šoko, kad ir jų tėvai daro TAI. Berniukai auga mėgdžiodami vyrus, mergaitės - nuolatos dalyvaudamos moterų gyvenime. Ir kol užauga, merginos tampa vaikų auginimo ekspertėmis, kurioms nereikia skaityti knygų apie vaikų auginimą, jos jau turi tobulus įgūdžius. O vaikinai puikiai išmano vyriškus reikalus. Kai vaikai pasielgia blogai, jie yra barami, tačiau turėdami gerą savęs vertinimą jie sugeba suvokti, kad ir geri vaikai kartais pasielgia blogai, todėl mielai nesipriešina suaugusiems, o bendradarbiauja su jais mokydamiesi teisingo elgesio.

Ir pagrindinė taisyklė: vaikas nėra gyvenimo centras, apie kurį sukasi visi darbai ir rūpesčiai. Suaugusiųjų gyvenimas yra vertas dėmesio, įdomus ir svarbus, jis yra vertas gyventi ir vaikas turi išmokti, kaip tai daryti, todėl mamos gyvenimas yra centras, apie kurį sukasi vaiko gyvenimas. Liedloff teigia, kad vaikai, nepatyrę ropojimo fazės, vėliau turi kalbinių sutrikimų, kuriuos galima ištaisyti sudarius paaugusiems vaikams sąlygas ropoti po keletą valandų per dieną. Tuo pačiu ji kelia klausimą, kokie gi sutrikimai kyla mums dėl to, kad mes Vakarų visuomenėje vaikystėje buvome izoliuoti nuo tėvų miegamojo ir to, kas jame vyksta?

Knyga gausi įvairių detalių iš indėnų gyvenimo ir kuo daugiau jos perskaitai, tuo labiau supranti, jog užauginti laimingą vaiką mūsų sąlygomis - neįmanoma. Dėl to, kad pažeistas Tęstinumo principas (Continuum concept), nes dabartinių vaikų tėvai patys buvo auginami tėvų, kurie neatsižvelgė į vaikų poreikius ir jų nepatenkino, tokiu būdu užaugindami naują kartą žmonių, nežinančių, kaip gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka. Taigi, ir nežinančių, kaip auginti vaikus.

Į visišką neviltį autorė veda skaitytoją, kai rankų stadijos nebuvimu (o tai nuolatinis reiškinys mūsų visuomenėje) aiškina nusikaltamumą, psichines ligas, įvairias priklausomybes, o taip pat nuolatinį ilgesį kažko, kas padarytų gyvenimą pilnavertį arba pasakojimais kaip viską, ko tik geidžia, turintys žmonės pasitraukia iš gyvenimo neištvėrę tokios laimės naštos.

Tačiau viltis yra, sako autorė. Tyrimai rodo, kad pirminius poreikius galima patenkinti ir vėliau, nors tam reikia daug daugiau laiko, negu būtų reikėję atitinkamoje augimo stadijoje. Tam, kad patenkintume rankų fazės poreikius, reikia daug apsikabinimų, meilių prisiglaudimų, laikymosi už rankų, sėdėjimo ant kelių, ropojimo, miegojimo kartu ir daug daug laiko. Taigi, jei turite vaikų - padėkite jiems jau dabar tapti laimingesniais. Neturite - čiupkite tuos, kas šalia: tėvus, brolius, seseris, giminaičius ir draugus ir padėkite vieni kitiems tapti geresniais (čia nereikia manyti, kad kontaktai turi turėti kokį nors seksualinį atspalvį ;)

Tačiau knyga nėra vadovėlis, kuriame surašytos teisingo elgesio su vaikais taisyklės. Akcentuojama tai, kad mes esame evoliucijos produktas, mes atsinešame per milijonus kartų patikrintą žinojimą kaip gyventi ir kaip auginti vaikus laimingus. Taigi, tereikia būti atidiems ir klausytis savo vidinio balso...

Yra ir sunkumų, kurie gali būti nelengvai įveikiami. Mes nebegyvename bendruomenėse, ir motina, gimus vaikui, tampa izoliuota nuo aplinkos. Mes važinėjame automobiliais, kur vaikų saugumas ir gyvybė priklauso ne nuo buvimo ant motinos rankų, o tvirtos automobilinės kėdutės. Be to, net ir vasaros Lietuvoje nėra tokios šiltos, kad galėtum nešiotis nuogą vaikutį prie nuogo pilvo. O pagrindinis sunkumas, kurį įžvelgia pati autorė - tai civilizuotų tėvų nepasitikėjimas savo vaikais.

Pabaigai norėčiau pacituoti mano mėgstamiausią Liedloff mintį apie motinystę: "Mums be galo palengvėtų, jei į vaiko priežiūrą žvelgtume kaip į neveiklumą. Reikėtų suprasti, kad vaiko auginimas - tai nieko neveikimas. Darbas, apsipirkimas, valgio gaminimas, namų tvarkymas ir bendravimas su draugais - tai užsiėmimai, kuriuos reikia nuveikti, kuriems reikia skirti laiko, apie kuriuos reikia galvoti. Kūdikis (ir kiti vaikai), tiesiog pasiimami kartu kaip savaime suprantamas dalykas; jokio specialaus laiko kūdikiams nereikia, išskyrus tą, kai keičiami vystyklai. Vaiko maudynės gali būti ir mamos maudynės. Maitinti krūtimi galima nenutraukiant kitų darbų. Svarbu tik sugebėti pakeisti savo vaikocentriškus mąstymo šablonus į tuos, kurie labiau tinkami protingam, savarankiškam asmeniui, kurio prigimtis skatina jį mėgti darbą ir kitų suaugusių draugiją."

The Continuum Concept: In Search of Happiness Lost
(Classics in Human Development)
(„Tęstinumo koncepcija: prarastos laimės paieškosˇ)
Skaityta iš leidinio: Addison Wesley Publishing Company, 198. (anglų k.)
Žanras: populiarioji pedagogika
Apžvelgė: Raidelės, ©
Apžvalga įdėta: 2005 12 06
http://skaityta.lt/

Komentarai

Gražu, viskas teisinga čia

Gražu, viskas teisinga čia ir įtikinama. Bet galima pritaikyti tik kai ką. Šiandien būtų malonu, jei vaiko auginimas būtų nieko neveikimas, o matinimas krūtimi įmanomas nenutraukiant kitų darbų. Dabar tokie teiginiai tampa greičiau filosofija. Mes galim pamėginti tik priartinti šių dienų sąlygas prie esminų dalykų - ko reikia kūdikui, šiltos krūties, šilto kūno artumo, apsaugos, bet tai vyks mūsų pačių kaina. Auginti vaiką dabar yra darbas. O ir leisti stebėti kaip mylimės gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje būtų amoralu.

Liūdna

Man visad liūdna skaityti tokius ir panašius straipsnius, dabar bent jau nepuolu į neviltį. O ką daryti, jei vien atsistoti tau yra darbas, pakeisti sauskelnes reikia sutelkti jegas, laikyti ant rankų mažylį ir pačiai laikytis ant kojų - nelengvos pastangos, mintys apie natūralų gimdymą pamirštos dėl medicininių indikacijų, nepavykęs žindymas - kelias į depresiją, kai negali matyti nei vaikų, nei nėščiųjų, nei bet kokių su vaikais susijusių daiktų? Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, aplinkybių, kurioms neįstengiame pasipriešinti, gyvename prisitaikydami ir stengiamės iš gyvenimo paimti tai, kas geriausia iš to, ką įstegiame turėti. Negi tokiu atveju geriau visiškai atsisakyti svajonių ir bent išoriškai normaliai atrodančio gyvenimo, po kuriuo slepiasi tai, ką ne visada norime atskleisti kitiems. Esu kūdikėlio mama, darau tai, ką pajėgiu ir kiek pajėgiu ir noriu būti laiminga, nesijausti kalta, kad kažko nepadariau ar nepadarau.

Miela aš, taip yra dalykų,

Miela aš, taip yra dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų, ir tada tiesiog gyveni su tuo, ką turi ir ką gali daryti, džiaugiesi tuo, ką turi, o ne liūdi, kad negali gyventi taip, kaip gyvena indėnai Amazonės džiunglėse. Darot tai, ką pajėgiate, darote tiek, kiek pajėgiate ir turite teisę būti laimingiausia ir niekuo nekalta kūdikėlio mama! Tikiu, kad net Amazonės džiunglėse iš mamų, kurios neturi jėgų nešioti vaikučio ar kitaip juo rūpintis, nereikalaujama to daryti, tiesiog šalia yra kiti asmenys, kurie daro, ką gali, kad padėtų tai mamai ir jos kūdikiui. Tikriausiai ir jums gali reikėti tokios pagalbos!