GeraMama.lt

Miela kolegė uždavė man klausimą, ar jau rašau eiles. Galėčiau atsakyti, kad gyvenu eilėmis. Nuo įkvėpimo, per dvasinę tuštumą, prie kito įkvėpimo. Sieloje taip švaru ir romu, kad kartais net susitvarkyti kambarius reikia tam tikro polėkio...

Visai atsitiktinai, knygos pagalba susipažinau su garsiuoju antipsichiatru, egzistencialistu R.Laing‘u. Iš jo sužinojau apie žmones, abejojančius savo egzistencija bei esminiu vertingumu. Štai gimsta sau „bambizas“ ir užrėkia kiek tik maži plaučiukai neša, mat visas pasaulis (mamytė, tėvelis, na ir kiti esantys palatoje), turi nuo šiol įsisąmoninti, kad – „čia gimiau AŠ!!!“. Tuo tarpu, visai greta, užgimė kūdikėlis, kurio pirmieji klausimai išvertus iš neverbalinės kalbos reikštų: „kur aš, kas aš, ar aš???“. Aišku, ne gimimo aplinkybės čia svarbiausia, bet mįslė, kodėl gi man buvo lemta būti tuo antruoju - iki galo nesusivokiančiu žmogeliu, dažnai abejojančiu, svyruojančiu, didelę dalį energijos skiriančiu įsitikinti, ar viskas vietoje. Tačiau geroji šio dalyko pusė yra ta, kad pagaliau dabar galiu atsikratyti nejaukumo, kad kartais užduodu sau ir kitiems keistus klausimas, pavyzdžiui: kas yra moteriškumas, ką jis jums reiškia, kuomet jaučiatės moteriška ir taip toliau.

Kai rašiau savo magistrinį darbą apie moteriškumą, kamantinėjau vieną merginą, netekusi kantrybės, ji išrėžė savo nuomonę apie mano temą. Ji sakė, kad tik tokia mergina, kuri neturi artimo vyriškio bei jaučiasi menkavertiška, ieško savo moteriškumo, bandydama sukurpti kažkokį mokslą. Tuomet labai įsižeidžiau. Tikrai buvau įsitikinusi, kad siekiu tiesos ir noriu suprasti. Nejaugi mane galėtų skatinti, tokie „žemi norai“, kaip troškimas turėti artimą draugą. Norėjau moteriškumą suvokti teoriškai. Dabar suprantu, kad aš nebuvau tikra savo moteriškumu, kaip ir daug kuo kitu. Kad mano pastangos moksliškai tyrinėti šį klausimą buvo visai pateisinamos, aš tiesiog nesijaučiau moteriška, bet labai norėjau tokia būti. Turbūt tikėjausi, kad psichologiškai analizuodama kitas merginas, staiga, kaip akinius ant kaktos atrasiu – „šitas savybes turiu ir aš, valio, reiškia aš – moteriška“.

Nemažai laiko prabėgo, kai iš studentiškos mergaičiukės tapau tuo, kas esu dabar – žmona ir mama, uoli dviejų meilės vaisių ugdytoja. Suvokimas, kas yra moteriškumas, užgriuvo nei šiaip nei taip. Reikėjo, kad atsidurčiau toli nuo namų, svetimame krašte, reikėjo, kad širdis būtų nurimusi, švari ir svajinga, reikėjo malonios vienatvės akimirkos. Taigi, sėdėjau bažnyčioje ir laukiau mišių. Šalia kažkas prisėdo. Nors šiaip juk kaskart kažkas prisėda, bet šį kartą aš atkreipiau dėmesį į prisėdusį ir pagalvojau: štai vyras, energingas ir veržlus, tamsios odos. O širdyje gimė jausmas- o aš moteris, sėdinti ir laukianti, mėlynų akių. Pajutau ir suvokiau, tarsi švelnus vėjo dvelktelėjimas būtų suvirpinęs senai lauktą garsą. Tik kodėl dabar ir kodėl čia?

Moteriškumas- tai viltingas laukimas.

Laukimas pavasario,

laukimas išsipildymo,

laukimas meilės.

Dieve, įžiebk viltį.

Moteriškumas – tai spinduliuojantis švelnumas.

Švelnumas, kuris nuvalo ašaras, pastebi dulkes ir vaikučio išlindusį snarglį,

Švelnumas, kuris savigraužą paverčia kūryba.

Dieve, lai švelnumo būna su pertekliumi.

Moteriškumas – tai vaisingas atvirumas.

Atvirumas minčiai, jausmui, įkvėpimui.

Atvirumas žmogui, angelams, Dievui.

Aukščiausiasis, palaimink atvirumą vaisingumu.

Audronė Buckienė