Priglausk mane, maitink mane, mylėk mane

Marit Olanders interviu su dr. Nilsu Bergmanu

Geriausia aplinka kūdikiui augti ir stiprėti yra ant motinos kūno, teigia dr. Nilsas Bergmanas, gydytojas, besispecializuojantis „Kangaroo Mother Care“ (KMC) projekte Pietų Afrikoje. Padėtas ant motinos krūtinės, oda prie odos, kūdikis gauna šilumą, apsaugą ir maisto, o jo smegenys gali optimaliai vystytis. Jei kūdikis nepakankamai dažnai maitinamas, o po maitinimo paliekamas miegoti vienas, jam, pasak gydytojo, gali atsirasti kolika (pilvo ertmės organų diegliai). Taigi motinos oda yra natūrali, fiziškai ir emociškai vaikui sveikiausia vieta.

Motinos kūnas yra vienintelė natūrali, naujagimiui sveika aplinka

N. Bergmanas kūdikių žindymą siekia įvertinti platesniame kontekste ir išeities tašku pasirenka biologinį požiūrį. Jo teigimu, kūdikio elgesį lemia jo gyvenama aplinka, ir ši aplinka gali sukelti teigiamus arba neigiamus padarinius. Tinkamiausia vieta kūdikiui augti yra motinos kūnas, tvirtina N. Bergmanas ir pabrėžia, kad labai svarbu, jog kūdikis būti šioje optimalioje aplinkoje galėtų būti visą laiką.

Nevilties sukeltas protestas

Odos kontakto su motina neturėjimas, teigia N. Bergmanas, lemia ne tik neigiamą kūdikio elgesį, bet ir jo patiriamą patologinę psichologinio streso būklę. Šis teiginys tinka kalbant ir apie sveikus išnešiotus kūdikius, ir apie gimusiuosius per anksti. Kaip ir kitų žinduolių jaunikliai, savo natūralios aplinkos netekę žmogaus kūdikiai reaguoja protestu ir neviltimi. Protesto etapu kūdikis intensyviai bando susigrąžinti sau tinkamą aplinką – mamą. Paprastai protestą kūdikis išreiškia verksmu.

Jei nepavyksta, pervargęs kūdikis liaujasi verkti. Jis nugrimzta į neviltį – nurimsta, siekdamas tausoti energijos likučius, ir susikoncentruoja į išlikimą. Dėl to krinta jo kūno temperatūra ir sulėtėja širdies ritmas, be to, išsiskiria didelis streso hormonų kiekis, nes, kaip minėta, atskirtas nuo motinos kūdikis išgyvena stresą. Jei kūdikis grąžinamas į tinkamą aplinką, paguldomas oda prie odos ant motinos krūtinės, temperatūra ir širdies ritmas greitai normalizuojasi.

Žmogaus kūdikiai, palyginti su kitais žinduoliais, gimimo metu biologiškai yra labai nesubrendę. N. Bergmanas pabrėžia, kad naujagimio smegenų dydis sudaro tik 25 proc. suaugusio žmogaus smegenų dydžio, kai šimpanzių naujagimių smegenų dydis siekia 45 proc., o antilopių naujagimių – net 80 proc. suaugusių gyvūnų smegenų dydžio. Tik baigiantis pirmiems gyvenimo metams, žmogaus kūdikio smegenys pasiekia 80 proc. suaugusio žmogaus smegenų dydžio. Lyginant su kitais žinduoliais, žmogaus nėštumas turėtų trukti 21 mėnesį. Žmogaus kūdikiai gimsta anksčiau ir nesubrendę dėl to, kad gimdymo kanalo plotis ir moters dubuo sumažėjo mūsų protėviams pradėjus vaikščioti statiems. O smegenų apimtis tuo metu padidėjo. Gamta priėmė sprendimą, kad žmonių vaikai gims anksčiau ir ne tokie išsivystę kaip kitų žinduolių palikuonys, todėl jiems reikės nuolatinės tėvų globos.

Nepaisant to, žmogaus kūdikis, patekęs į tinkamą aplinką – oda prie odos ant motinos krūtinės, – gali pats savimi pasirūpinti, teigia N. Bergmanas. Jis remiasi Ann-Marie Widstorm atliktu moksliniu tyrimu ir kitų tyrėjų duomenis, kad sveiki naujagimiai, neraginami ir nepadedami, būdami ant motinos, gali nušliaužti iki jos krūtų, susirasti spenelį, apsižioti jį ir pradėti žįsti.

Tinkama aplinka – tai ir žindymas pagal poreikį

 Daktaro N. Bergmano teigimu, kūdikių miego ciklai trunka nuo 1 iki 1,5 val. Tačiau net miegant vaiko smegenys registruoja, ar jį supa tinkama aplinka (oda prie odos su savo motina ar atskirtas nuo jos). Žindomi kūdikiai gali miegoti atskirai ir ilgiau, bet tai yra jau išmoktas, o ne natūralus ar sveikas elgesys.

Anot N. Bergmano, koliką gali sukelti per daug vienu metu suvalgyto maisto arba normalaus virškinimo proceso sutrikimas, atskyrus naujagimį nuo motinos. Pasak gydytojo, natūrali situacija yra tokia, kai kūdikis pamaitinamas maždaug kas 90 minučių ir per kartą suvalgo apie 30 ml pieno. Šis kiekis savo ruožtu atitinka vieno tuštinimosi reflekso metu išskiriamą kiekį. Žindymo konsultantai dažnai pamini kelis refleksinius pasituštinimus vieno žindymo metu. Tačiau, anot N. Bergmano, šis refleksas dažniau kyla dėl to, kad kūdikis yra maitinamas nepakankamai dažnai ir vieno maitinimo metu gauna per daug maisto.

 Pirmą dieną po gimimo kūdikio skrandyje telpa tik 5 ml skysčio. Savaitės amžiaus kūdikio skrandis gali sutalpinti 30 ml. Jei į skrandį patenka daugiau nei 30 ml pieno vieno maitinimo metu, perteklius pašalinamas iš kūdikio organizmo tuštinantis, šlapinantis arba atpilant. Jeigu nebuvo pašalintas nė vienu iš šių būdų, perteklinis pienas lieka skrandyje ir ištempia jo raumenis. Vien tai gali sukelti koliką, aiškina N. Bergmanas.

Be to, jei vaikas po maitinimo atskiriamas nuo motinos, išauga jo išskiriamų streso hormonų lygis. Tai irgi gali būti sutrikusio virškinimo ir kolikos priežastis. Tinkamas kūdikio virškinimo procesas visiškai priklauso nuo jo buvimo kartu su motina.

Odos kontaktas padeda vystytis smegenims

N. Bergmanas atkreipia dėmesį į tai, kad kūdikio ir motinos odos kontaktas visą parą ir maitinimas pagal poreikį labiausiai naudingas smegenų vystymuisi. Kūdikis gimsta turėdamas daug sinapsių (t. y. potencialių jungčių) tarp nervų ląstelių. Neurologinės jungtys tarp naudojamų sinapsių įsitvirtina, o nenaudojamos sinapsės žūva. Iki šešto gyvenimo mėnesio visos kūdikio smegenų ląstelės galutinai išsivysto. Iki šio laiko susiformavusios neurologinės jungtys tampa svarbiu veiksniu, nulemiančiu individo tolesnio gyvenimo kokybę. Šios neurologinės jungtys gali būti susietos su stresu arba su malonumu, priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje kūdikis gyvena – šalia motinos ar nuo jos atskirtas. Jeigu kūdikis dažniau naudojasi su stresu susietomis neurologinėmis jungtimis, su malonumu susietos jungtys nunyksta. Su stresu susietos neurologinės jungtys įsivyrauja, ir daro įtaką visam likusiam žmogaus gyvenimui. Nors manoma, kad smegenys yra labai plastiškos ir gali kompensuoti sutrikusią vienų savo sričių veiklą kitų sričių veikla, tai netinka kalbant apie šias labai anksti susidariusias ir esmines nervų jungtis, žmogaus smegenyse įrašomas visam laikui.

Smegenys yra biosocialinis organas. Jo paskirtis yra sukurti ir išlaikyti ryšius. Jeigu tam trukdoma nuo pradžių, įvyksta atsiribojimas. Jo padarinys – psichinės sveikatos trūkumai, kenkiantys individo gebėjimui lanksčiai veikti įvairiose situacijose, aiškina N. Bergmanas.

Per pirmas aštuonias žmogaus gyvenimo savaites odos kontaktas yra svarbiausias smegenų vystymą stimuliuojantis veiksnys. N. Bergmano teigimu, nuolatinis fizinis kontaktas yra būtina sąlyga, norint, kad esminės smegenų struktūros susiformuotų sveikai. Kiti svarbūs smegenis stimuliuojantys veiksniai yra akių kontaktas ir fizinis poreikis būti tėvų nešiojamam. Kartais kūdikiams tenka išgyventi skausmingas procedūras ar stresines situacijas. Tokiais atvejais odos kontaktas su motina tampa dar svarbesnis.

„Sirgdami ausų uždegimu mano maži vaikai geriausiai miegodavo įsitaisę ant mano krūtinės. Esu tikras, kad jiems tai suteikė įvairialypės naudos, – sako N. Bergmanas. – Tai, ką mes patiriame gimimo metu ir pirmomis savaitėmis po gimimo, turi įtakos visam mūsų gyvenimui. Šiais laikais mes vaikus auginame iš esmės nenormaliu būdu.“

Vakaruose dažnai išgirsi patarimą kūdikius guldyti ant grindų, kad vystytųsi jų nugaros raumenys. N. Bergmanas pabrėžia, kad ne viskas, kas daroma įprastai, yra normalu ar turėtų būti daroma. Nešiojamas kūdikis vystosi visiškai kitaip nei paliktasis gulėti. Vieta, kurioje yra kūdikis, nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia – galutinis rezultatas: optimalus smegenų vystymasis dėl to, kad tėvai kūdikį nešiojo, kad jie buvo kartu.

Išvadas N. Bergmanas daro remdamasis Allano Schore tyrimo apžvalga žurnale „Kūdikių psichinė sveikata“ (Infant Mental Health Journal, 2001) ir lygina šiuos duomenis su Vakaruose įprasta neonatologijos pozicija. Gydytojas konstatuoja, kad mes visi – gimę ir auginti Vakarų pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais – praradome galimybę išnaudoti savo potencialą.

„Tik pastarajame šimtmetyje mes atsisakėme trijų milijonų metų senumo vaikų nešiojimo. Nuolatinį vaiko nešiojimą, miegojimą kartu su tėvais ir žindymą pagal poreikį mes pakeitėme kūdikio palikimu gulėti, jo verkimo ignoravimu ir maitinimu kas keturias valandas mišiniu“, – priduria N. Bergmanas.

Motinoms reikia pagalbos

Šiuolaikinės motinos yra praradusios vaikų auginimo instinktus, nes iš savo mamų paveldėjo netinkamo elgesio modelius. Joms reikia pagalbos, kad galėtų iš naujo šiuos instinktus atrasti. Vėliau joms reikia pagalbos, kad galėtų elgtis taip, kaip šie instinktai joms liepia, visuomenėje, kuri nesupranta šitokio elgesio svarbos ir nėra išlaikiusi kultūrinės atminties. Taip pat reikia pagalbos, kad tėvai galėtų palaikyti nepertraukiamą odos kontaktą su kūdikiu pirmomis jo gyvenimo savaitėmis, net jeigu tai reiškia, kad tėvas ar kitas asmuo retkarčiais turės pavaduoti motiną ir pabūti su kūdikiu kontaktuodamas oda su oda.

N. Bergmanas apibendrina, kad motinoms paramos reikia ir nėštumo metu ir pabrėžia pribuvėjos ar kito globojančio žmogaus pagalbos gimdymo metu svarbą bei aktyvaus dalyvavimo gimdyme reikšmę, nes visa tai lemia teigiamus mamos ir kūdikio išgyvenimus bei patirtį.

 

Šis tekstas yra Marit Olanders straipsnio, išspausdinto „Amningsnytt“ („Žindymo naujienos“) Švedijoje 2004 m., santrauka iš  svetainės "The Primal Support Page" Nuotrauka iš tos pačios svetainės. 

Iš anglų kalbos vertė Rima Kurtinatienė, redagavo Vitalija Pilipauskaitė

 

 

Komentarai

Norėčiau pasidalinti savo

Norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir užduoti keletą klausimų šia tema. Kai su vyru nešiojame (ir vaikjuostėje, ir rankose) dukrytę sulaukiame ne tik iš nepažįstamųjų piktų komentarų, bet ir iš artimųjų - senelių.. Dažniausiai "gero" linkintys mus bara, kad kūdikiui iškrips stuburas. Norėčiau pasiteirauti kiek teisingos šios kalbos? Taip pat, norėčiau pasiteirauti dėl žindymo. Mergaitei 1,5 mėn. ir dabar ji pradėjo vis į burnytę kišti pirštukus. Čiulptuko jai neduodame. Kai pamatau, kad jos kumštukas jau prie burnytės, siūlau krūtį. Mergaitė pavalgo, bet ir vėl po kurio laiko pirštukai burnytėje.. Ką tai galėtų reikšti ir kaip mums teisingai pasielgti? Ačiū