GeraMama.lt

Praėjus porai savaičių po gimdymo, puoliau ieškoti kuo galėčiau nešioti savo Ąžuoliuką. Buvau įsitikinusi, kad nuo gimimo vaikui tinka tik „slingas“. Tai atrodė ir logiškiausia ir skaitydama www.geramama.lt susidariau tokią nuomonę. Užsisakiau „slingą“ iš karto, vos tik išsiaiškinau kas kur ir kaip. Gražų, raudoną, lininį. Jį parsivežę abu su vyru Aurimu pradėjome kišti vaiką į „slingą“. Nežinia, kaip mums ten sekėsi, darėme viską pagal instrukcijas, bet vaiko taisyklingai įdėti nepavyko. Jis buvo susirietęs, išsilenkęs šoneliu apie suaugusio kūną, smakriukas rėmėsi į krūtinytę. Bet kaip bebūtų keista, jei vaikas verkdavo, įdėjus į „slingą“, jis kaip mat nurimdavo. Tik kaip jį ten nešiosi, jei vis tiek turi prilaikyti abiem rankom, o kitu atveju jis arba krenta, arba susirietęs per pusę... Ąžuolas augo ir jam jau pradėjo nepatikti gulima padėtis, nešiojant ant rankų, taigi ir įkišti į „slingą“ darėsi vis sudėtingiau. Nuleidau rankas.

 Žinojau, kad galima nešioti vaikučius vertikaliai, bet juk jis galvos dar nelaiko... Bet vis naršydama internete, vėl ir vėl žiūrėdama nešioklių užsidėjimo instrukcijas, tėvelių su nešioklėmis nuotraukas atkreipiau dėmesį į nešioklę, kai vaikas, neretai dar naujagimis, kabo tėčiui ar mamai ant krūtinės. Ir ta nešioklė nėra vaikjuostė, kurią užsidėti aš net bijočiau bandyti, tai taip atrodo sudėtinga...   Pasigilinus pasirodė, kad tai „mei tai“. Užsidėti, atrodė, vienas juokas. Taip ir buvo. Vos tik gavau ją, negalėjau sulaukti, kol Ąžuolas pabus, kada galėsiu ją išbandyti. Buvau viena namuose ir ką jūs manot? Man puikiai pavyko iš pirmo karto vaiką prisirišti ir jis ten pratūnojo apie valandą, kurią aš praleidau prie kompiuterio, nors anksčiau galėdavau prieiti dešimčiai minučių, jis vis pabusdavo.

Nebuvo viskas rožėmis klota. Būdavo, kad kišant vaiką į nešioklę jis pradeda spiegti, tada šios minties tenka atsisakyti, būdavo, kad muistosi, tada tenka jį paguldyti, tik taip jis nusiramina. Bet nepraradau vilties jį nešioti, vis bandžiau ir kasdien man vis geriau sekėsi, vaikas vis greičiau nurimdavo nešioklėje, vis ilgiau joje prabūdavo.

Praėjus dviem savaitėm galėjau pasakyti, kad mano vaikas niekur taip ramiai nemiega dieną, kaip nešioklėje. Be to ir užmigusį jį gana patogu paguldyti, atsargiai atrišus.

Tik va iš aplinkinių susilaukiu ne kokių komentarų. Kam aš tą vaiką tąsau, jei jis ir taip ramiai guli padėtas, kad elgiuosi kaip laukiniai indėnai, kurie savo vaikus tąsosi prisirišę, kaip jiems gaila vaiko, kad jis prisispaudęs turi visą laiką tūnoti, kad apsisunkinu save ir taip toliau ir panašiai.

Aš nekreipiau dėmesio į komentarus, aplinkiniai greitai su vaizdu apsiprato, o man su nešiokle tik lengviau. Vaikas visada prie manęs, man nereikia bėgioti žiūrėti, ką jis veikia, klausytis, ar nerėkia, nereikia nešiotis jo su autokėdute. Būdavo eini indų plauti, vaiką į kėdutę, ant stalo, tada jis ramus, eini skalbinių džiauti, vėl su kėdute vaiką tempiesi. Nes jei jis nemato žmonių, susierzina.

Lauke derinu nešiojimą su vežimėliu. Dedu vaiką į vežimėlį, jei žinau, kad jis nori miego. Jei ką tik pamiegojęs- prisirišu, tada jis gali žvalgytis.

Net dabar, kai mano Ąžuolui jau metukai ir jis jau bėgioja, vis dar naudoju „mei tai“. Kai migdau pietų miegelio- idealu. Prisirišu, pavaikščioju dvi minutes, atsargiai atrišu paguldau ir ramu. Žinoma, užmiega jis ir paguldytas, bet ne taip greitai ir ne taip sėkmingai.

Taip pat nešioklė puikiai pasitarnauja, kai vaikas serga. Ąžuolas labai judrus berniukas ir jį sunku ramiau laikyti, kai norisi, kad sirgdamas per daug nebėgiotų, kad pailsėtų. Tokiu atveju aš jį prisirišu, vaikštinėju, galiu ši tą pasitvarkyti, bet dažniausiai skaitau knygą. Ir vaikas pailsi, ir aš.