GeraMama.lt

Francas Kafka (Franz Kafka) sykį apibūdino karą kaip “siaubingai žlugusią vaizduotę”. Norėdamas nužudyti, žmogus turi liautis matęs kitus žmones ir abstrakčiai juos pavadinti “priešais”. Net ir pramogėse laidose blogi veikėjai niekada nerodomi namuose bendraujantys su savo vaikais. Yra lengviau mėgautis nupiešto nei trijų matmenų žmogaus mirtimi. Tačiau žmogaus protui būdinga viena įstabiausių savybių - peržengti savo paties pasaulėžiūros ribas ir pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis. Psichologai šį gebėjimą vadina “perspektyvos pasirinkimu” ir laiko jį moralės pagrindu. Žmonės, kurie gali ir galvoja apie tai, kaip pasaulį įsivaizduoja kiti žmonės, labiau linkę padėti kitiems žmonėms ar mažiausiai tik nekenkti jiems.

Žvelgdami kito akimis suprantame, kad kiekvienas kare mūsų bombarduojamas žmogus yra savo visatos centras, lygiai kaip jūs esate savosios visatos centras: jis peršala, jaudinasi dėl savo senyvos motinos, mėgsta saldumynus, įsimyli - net jei jis gyvena kitame pasaulio krašte ir šneka kita kalba. Norėdami pamatyti dalykus jo akimis, turime pripažinti jo žmogiškąsias savybes ir galiausiai suvokti, kad jo gyvenimas nėra mažiau vertingas nei jūsų paties. Kitaip tariant, kasdien susiduriame su daug socialinių problemų nesugebėję pažvelgti kito akimis. Žmonės, kurie šiukšlina, užkerta kelią eismui arba plėšia puslapius iš bibliotekos knygų, atrodo lyg būtų užsirakinę savyje, negalį ar nenorį įsivaizduoti, kaip dėl jų nerūpestingumo jaučiasi kiti.

Reikia pasistengti, norint išlavinti gebėjimą žvelgti kito požiūriu; šito dalyko reikia mokytis nuo mažumės. Todėl mūsų pareiga yra mokyti savo vaikus šios savybės.

Žinoma, yra skirtingi tokio požiūrio lygiai, iš kurių sunkesni būdai labai mažiems vaikams netinka. Daugiausia iš keturmečio galima tikėtis gana paprastos Auksinės taisyklės. Mes galėtume (labiau kviečiančiu pamąstyti nei baudžiančiu balsu) sakyti “Aš pastebėjau, kad tu išgėrei visas sultis ir nepalikai nė lašo Eimei. Kaip, manai, tu jaustumeisi, jei Eimė taip pasielgtų?” Klausimo prielaida, kuri tikriausiai teisinga, yra tokia, kad abu vaikai mėgsta sultis ir nuliūstų jų negavę.

Tačiau Džordžas Bernardas Šo (George Bernard Shaw) įspėjo mus, kad tokia prielaida nėra visada prasminga. “Nedaryk kitiems to, ko tikiesi kiti tau galėtų padarytų”, jis patarė. “Jų skonis gali būti kitoks.” O mes pridursime, kad taip pat gali skirtis jų poreikiai, vertybės ir aplinka. Vyresni vaikai ir suaugusieji gali suvokti, kad nepakanka įsivaizduoti savęs kito žmogaus vietoje: mes turime įsivaizduoti, ką jie jaučia šioje padėtyje. Mes turime žvelgti kito akimis, o ne savosiomis. Jei galėčiau pakeisti metaforas, mes turime paklausti ne tik, ką reiškia būti kito žmogaus kailyje, bet ką reiškia turėti kito žmogaus kūną.

Tad kaip mes galime skatinti vaikus žvelgti iš kito perspektyvos? Kaip padėti jiems suvokti ypač sudėtingą dalyką: kokį pasaulį mato kiti žmonės?

Pirmiausia, mes galime rodyti pavyzdį. Po to, kai parduotuvės kasininkas mums pasako ką nors piktą, visą tai mačiusiam savo vaikui galime taip paaiškinti: “Ak, atrodo, jis nėra geros nuotaikos šiandien, ar ne? Kaip tu manai, kas galėjo nutikti šiam vyrui, kad jį taip suerzino? Ar manai, kas nors jį įskaudino?

Ypač svarbu taip kalbėtis su savo vaikais, mokyti juos neatsiliepti piktai, kitam žmogui elgiantis nemaloniai ir dėl to kaltinant mus. Verčiau mėginkime pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį. Mes sprendžiame: kiekvieną dieną mūsų vaikai gali stebėti mus įsivaizduojant kitų požiūrį arba gali matyti mus esant savanaudžius. Kiekvieną dieną jie gali stebėti, kaip mes stengiamės priimti nepažįstamuosius kaip žmogiškas būtybes, arba jie gali matyti, kaip mes to nedarome.

Mes dar galime mokyti vaikus, kartu su jais aptardami knygas ir televizijos laidas, pastebėdami skirtingas veikėjų pasaulėžiūras. (“Juk mes tai matome daktaro akimis, ar ne? Kaip manai, maža mergytė jaučiasi dėl to, kas nutiko?”) Mes net galime pasitelkti skirtingus požiūrius kaip būdą padėti broliams ir seserims mokytis tarpusavyje sutarti. “Gerai,” galime sakyti, kilus nesantaikai. “Papasakok man, kas ką tik nutiko, bet įsivaizduok esąs tavo brolis ir apibūdink viską taip, kaip galėtų atrodyti jam.”

Galiausiai mes galime padėti jaunesniems vaikams būti jautresniems kitų jausmams, jei švelniai atkreiptume jų dėmesį į kito žmogaus balso toną, laikyseną ar veido išraišką ir pasiūlytume aptarti tai, ką šis žmogus galėtų galvoti ir jausti. Mūsų tikslas būtų išmokyti (suprasti kitą žmogų), o taip pat paskatinti norą (žinoti, kaip kiti jaučiasi, ir imtis veiksmo tai išsiaiškinti). “Aš žinau, kad močiutė sakė, jog sutiktų dar kartą su tavimi pasivaikščioti, bet aš pastebėjau, kad prieš sutikdama ji stabtelėjo kelioms akimirkoms. O ar tu nepastebėjai, kaip pavargusi ji atrodė, kai ką tik prisėdo?”

Būtent mokydami vaikus stebėti užuominas, padedame jiems susikurti įprotį žvelgti giliau į kitus. Tai paskatins juos patirti pasaulį tokį, kokį patiria kitas žmogus, ir galbūt pajausti, ką reiškia būti tuo kitu žmogumi. Tai pagrindinis žingsnis, norint padėti, o ne pakenkti - ir galiausiai pačiam tapti geresniu žmogumi.

Copyright © 2005 by Alfie Kohn. Autoriui leidus versta iš http://www.alfiekohn.org/up/content/articles.asp Vertė Inga Giedraitienė

Pastaba: Straipsnis, parašytas remiantis knyga “Besąlyginė tėvystė” (Unconditional Parenting) ir spausdintas “Greater Good”, 2005 m. pavasario-vasaros numeryje.