GeraMama.lt

Vaikai krečia išdaigas dėl vieno vienintelio dalyko: jų poreikiai nėra patenkinti. Turbūt galvojate: „Bet kokių gi nepatenkintų poreikių turi mano vaikai? Aš juos maitinu, rengiu, perku jiems žaislų, jie gyvena šiltai ir švariai...“

Na, dar yra ir šiek tiek papildomų poreikių (kurie, laimei, daug nekainuoja) ir kurie svarbesni už tuos „pagrindinius“ paminėtus. Tie paslaptingi poreikiai svarbūs ne todėl, kad vaikai būtų laimingi, bet apskritai siekiant normaliai gyventi. Turbūt geriausiai tai paaiškins viena istorija.

1945 m. Baigėsi Antras pasaulinis karas, ir iš visos Europos teliko griuvėsiai. Šalia visų problemų, kurias reikėjo išspręsti, kažkas turėjo pasirūpinti ir tūkstančiais našlaičių, kurių tėvai žuvo arba su kuriais juos visam laikui išskyrė karas.

Šveicarai, kurie liko neįsivėlę į karą, išsiuntė sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie padėtų spręsti šias problemas. Vienas gydytojas gavo užduotį atrasti geriausią būdą, kaip pasirūpinti našlaičiais.

Jis keliavo po Europą ir susipažino su daugybe vaikų globos būdų, siekdamas išsiaiškinti, koks metodas yra pats sėkmingiausias. Jis pamatė daug kraštutinumų. Kai kuriose vietose buvo įrengtos amerikiečių lauko ligoninės, ir ten kūdikiai gulėjo švariose palatose, šiltai apkloti ant sulankstomų nerūdijančio plieno lovelių, o uniformuotos slaugytojos kas keturias valandas juos maitindavo specialiu pieno mišiniu.

Kitas kraštutinumas – atokiuose kalnų kaimuose sustodavo sunkvežimis, vairuotojas tiesiog paklausdavo: „Ar galite pasirūpinti šiais vaikais?“ ir kaimiečiams palikdavo kokį šešetą verkiančių kūdikių. Čia tie vaikai augo vaikų, šunų, ožkų ir kaimo moterų apsuptyje, ragaudavo ožkų pieną ir valgydavo kartu su visais iš bendro katilo.

Šveicarų gydytojas labai paprastai palygino skirtingas globos formas. Kūdikių nereikėjo nei sverti, o juolab tikrinti jų koordinacijos ar ieškoti šypsenos ir akių kontakto. Tais gripo ir dizenterijos laikais jis naudojosi paprasčiausia statistika – mirtingumo skaičiais.

Ir tai, ką jis pamatė, tikrai nustebino... Tuo metu, kai Europoje siautė epidemijos ir mirdavo labai daug žmonių, vaikai atokiuose kaimuose augo daug geriau, nei tiek profesionalai globojami vaikai ligoninėse!

Gydytojas atrado tai, ką senos moterys žino jau nuo senų laikų: kad kūdikiai gyventų, jiems reikia meilės ir švelnumo.

Lauko ligoninėse augę kūdikiai gaudavo viską, išskyrus švelnumą ir paskatinimą. Kūdikiai kaimuose būdavo daugiau glamonėjami, šokinami – gaudavo daugiau negu suprasdavo ką tai reiškia, taigi, nors ir paprasčiausiai prižiūrimi, augdavo laimingi.

Žinoma, tas gydytojas nevartojo žodžio „meilė“ (nes tokie žodžiai glumina mokslininkus), bet gana aiškiai išdėstė, kas yra svarbu:

• kad vaiką dažnai liestų (oda su oda kontaktas) du ar trys ypatingi asmenys
• švelnus, bet smarkus judesys, toks kaip nešiojimas, šokinimas ant kelių ir t. t.
• akių kontaktas, šypsena ir spalvinga, gyva aplinka
• dainavimas, kalbėjimas, gugavimas ir kitokie garsai.

Šis svarbus atradimas pirmą kartą buvo paskelbtas moksliškai. Kūdikiams reikia žmogiško kontakto ir švelnumo (neužtenka tik būti pamaitintiems, panešiotiems ir nupraustiems). Negavę šių žmogiškųjų sudedamųjų dalių, jie gali paprasčiausiai numirti.

Iš Steve Biddulph knygos „Laimingų vaikų paslaptis“, 2010