GeraMama.lt

Ar prisimeni tą dieną? Tą pirmąjį kartą, kai būdama išstypusi, kompleksuota paauglė, kelnaitėse aptikai rusvą dėmę – pirmąją apviltos gimdos ašarą? Aš tą dieną pamenu labai gerai. Viena ausimi klausydama savo bevaikės tetulės gąsdinimų prasidėjusiais vargais, jaučiausi tokia išdidi, tokia suaugusi, kokia turbūt jau niekada daugiau ir nebesijaučiau. Su mama apie mėnesines beveik nebuvome kalbėjusios, bet man toji dėmė buvo tarsi ženklas, kad esu priimta į mistinių pasaulio valdovų ir kūrėjų kastą, slaptąją organizaciją, kuriai paklūsta viskas – nuo mažiausio vabalėlio iki gamtos stichijų. Juokinga? Nežinau, iš kur visa tai traukiau. Gal iš savo pasąmonės gelmių, kur dar prieš man gimstant jau gyveno senoji išmintingoji Moteris, o gal iš lakios, vis dar vaikiškos vaizduotės. Man buvo vos vienuolika, ir aš svaigau, tarsi kas būtų atidaręs rojaus vartus. O geroji, rūpestingoji tetulė, kurios namuose ir įvyko didysis atradimas, paslaugiai ruošė mane naujam gyvenimui – siuvo marlinius-vatinius paketus. Iki šiol pamenu tą magišką vyksmą – tarsi įšventinimo apeigas.

Bet dabar aš labai nustebau sužinojusi, kiek daug yra moterų, kurioms viskas buvo visai kitaip. Tarsi kas būtų įspaudęs amžinos gėdos įdagą. Nereikia nė gėdos ženklo, net ir tuo atveju, jei pirmasis kartas – menarchė – buvo paženklintas džiaugsmu ir pasididžiavimu, dabar vis tiek viskas virto slegiančia rutina. Ir prasidėjo tavo vargai. Ar ne taip? Paketų, tamponų atsargos, siaubingasis aštriadantis PMS, skausmai, priverstinė seksualinė dieta... O tuo pat metu reikia būti tokiai, tarsi nieko nevyktų – juk pasaulis negali dėl tavęs sustoti. Man taip pat.

Kas sukeitė laiškus?

Ar skaitei pasaką apie berankę mergelę? Toje pasakoje velnias sukeičia karaliui siunčiamus laiškus, ir vietoj žinios, kad jam gimė gražus ir sveikas sūnus, karalius gauna žinią, neva jo žmona pagimdė pusiau žmogų, pusiau šuniuką. Clarissa Pincola Estes, nagrinėdama šios pasakos archetipinius vaizdinius savo feministinėje manifestacijoje „Bėgančios su vilkais“, rašo: „Visuomenėje matome daugybę pavyzdžių, kaip grobuonis iškraipo idėjas bei jausmus, atimdamas moterims šviesą. Vienas iš labiausiai pribloškiančių atvejų, liudijančių masinius natūralaus gyvenimo suvokimo iškraipymus, yra ištisos moterų kartos, pagimdytos motinų, sulaužiusių senąją dukterų mokymo, rengimo ir įvesdinimo į vieną svarbiausių fizinių moteriškumo apraiškų – menstruacijas – tradiciją. Tiek mūsų, tiek daugelyje kitų visuomenių Velnias pasiekė tiek, kad ir pirmasis kraujavimas, ir kiti vėlesni menstruacijų ciklai, užuot kėlę džiaugsmą ir susižavėjimą, ėmė reikšti pažeminimą.“

Atrodo, tas nenugalimas ir prasidėjo tavo vargai bus kaip tik iš sukeistųjų laiškų.

PMS? Ponia, keiskite mąstymą!

Esther Harding, amerikiečių psichoanalitikė, pirmoji žymi Jugo psichoanalizės plėtotoja JAV, teigia, kad viena iš moteriškų negalavimų priežasčių yra tai, kad šiuolaikinė kultūra nepalaiko jokių menstruacinių ritualų. Ciklas tapo kiekvienos asmenine privačia „paslaptimi“, kurią reikia iškęsti vienai. Būtent iškęsti, nes menstruacijas dauguma moterų sieja su nepatogumu, skausmu, suvaržymu ir daugiau ar mažiau išreikšta gėda.

Daugybė ritualų, egzistavusių anksčiau ir atmestų kaip nereikalingi dabar, padėdavo moteriai priimti naująją save, suvokti, giliau įsisąmoninti naująjį savo vaidmenį: moterystę, motinystę, našlystę ar pan. Ritualai padėdavo pajusti bendrumą su savo „likimo seserimis“, sunkiais pereinamaisiais periodais nesijausti vienišai, priimti per amžius sukauptas vertybes į giliausiąją būtį ir perduoti tas vertybes toliau. Dabar menstruacijos yra netekusios ne tik vertės, bet ir bet kokios pozityvios reikšmės. Moterų bendrystės, seserystės idėjos, virsmų ritualai yra visiškai nunykę. Kokia ten seserystė, kai moterys atvirai teigia, galinčios bendrauti tik su vyrais, nes geriausia draugė tėra iliuzija! Tuo tarpu internetas ir žurnalai pilni pagalbos šauksmų dėl nesibaigiančių moteriškų bėdų: per gausiai, per ilgai, per trumpai, ne laiku, ne vietoje, ne ten, ne taip ir taip toliau.

Tai gal metas keisti mąstymą? Juk sakoma, kaip danguje, taip ir ant žemės. Kaip viršuje, taip ir apačioje. Moterų sveikatos tyrėjai ir ekspertai sutinka, kad šių laikų rykštė PMS, menstruaciniai sutrikimai, menopauzės negalavimai ir kiti moterų lytinės sveikatos sutrikimai didele dalimi yra ilgalaikio moterų menstruacinės galios neigimo pasekmė. Ką jau kalbėti apie kažkokią mistinę galią, jei spaudoje medikai diskutuoja apie tai, ar menstruacijos apskritai yra reikalingos. Ginekologas Fritz Beller žurnale „Die Zeit“ rašo: „Manau, kad bandymai visiškai nutraukti menstruacijas yra reikšmingi, nes, mano manymu, kasmėnesinis moterų kraujavimas yra viena iš nedaugelio gamtos klaidų.“ Taigi, klaida, tuo mus bando įtikinti ir hormoninių kontraceptinių priemonių gamintojai. Bet ar išganingoji tabletė ir pasibaigs tavo vargai neturės dar skaudesnių psichologinių ir fiziologinių, o gal net ir socialinių pasekmių?

Visagalė reklama

Mąstymą, aišku, keisti ne taip jau lengva. Ypač, kai visos žinios apie moters kūną ir prigimtį yra pateikiamos per tą pačią patriarchalinės kultūros sistemą. Nesistebėk, net ir dabar, kai moterys lyg ir tapo lygiateisėmis pilietėmis, jos mieliau prisitaiko prie vyriškojo pasaulio, nei įteisina savo moterystę.

Viktorijos epochoje moteris ir jos ciklai tapo mokslo objektu. Tai, kas nesuprantama, turi būti pažabota. „Moteriškos ligos“ – taip besivystantis mokslas nušvietė moters kūną ir jo ypatumus. Toks supratimas gyvuoja ir dabar. Buvo manoma, kad menstruacinio ciklo nesklandumai labai atsiliepia moters psichikai, todėl buvo dedamos visos pastangos tų nesklandumų išvengti. Tuo metu pasirodė ir pirmoji menstruacinių produktų reklama – buvo reklamuojama „koreguojanti tabletė“, skirta reguliuoti ciklą ir kraujavimo intensyvumą, palengvinanti menstruacinius simptomus, tokius kaip „nuovargis, nervingumas, galvos skausmas, krūtų tempimas, ir visi kiti nerviniai-isteriniai reiškiniai“. Reklamos teiginiai buvo netiesioginiai, žadinantys baimę ir nesaugumą.

Tą pačią tendenciją galima stebėti ir dabartinėje reklamoje. Menstruacinių produktų pramonė iki šiol tebenaudoja tą pačią strategiją, besiremiančią trimis pagrindinėmis idėjomis: menstruacijos, kaip problemiška kūno funkcija, yra medicinos objektas; higiena yra ypatingai svarbi (jos yra „nešvarios“); pačios menstruacijos yra gėdingos ir trikdančios, todėl turi būti užtikrintas moters „saugumas“. Ypač pabrėžiamas saugumas ir laisvė, kas iš tiesų reiškia, kad pats kraujavimas yra diskomfortas, gėda ir suvaržymas. Visagalė reklama šaukte šaukia apie tai, kad moteriai dera slėpti, ir kuo geriau, visus savo bangavimus. Bet ar visada to reikia?

Prisimeni o.b. tamponų reklamą, kur jauna moteris, naudodama tamponus, lyg niekur nieko pluša sporto salėje? Sportas, aišku, yra puiku, bet tomis dienomis mažiausiai noriu lieti prakaitą ant niekur nevažiuojančio dviračio. Net ir prisifarširavusi tamponų. Tiesą sakant, mieliau pasėdėčiau po klevu su gera knyga arba pasivaikščiočiau. Sportas gali ir palaukti. Tiesiog nenoriu žūt būt sprausti savo potvynių ir atoslūgių į beatodairiškai nežinia kur lekiančio pasaulio rėmus. O tu?

Yra ir dar vienas kabliukas. Senajame Testamente nurodoma, kad mėnesinių metu moteris yra ne tik nešvari pati, bet tuo nešvarumu gali užkrėsti ir kitus – tas, kuris liečia kraujuojančios moters paliestus daiktus, pats tampa nenuplaunamai suteptas. Galvoji, tai jau seniai užmiršta? Taip tik atrodo. Pažvelk atidžiau, visa milžiniška moterų higienos priemonių pramonė yra nukreipta į kuo mažesnį sąlytį su nuosavu kūnu, tuo tarsi patvirtindama biblinius teiginius. Tamponai su aplikatoriais, paketai, kuriuose skystis virsta žėlė, reklamose pilamas sterilus mėlynas vandenėlis – moterys nejučiomis ima nebejausti savo kūno, nebebendrauti su juo, nes visa, kas vyksta moters viduje, yra nešvaru, nešvaru, nešvaru.

O alternatyvos?

Lietuvoje to dar neteko aptikti, tačiau užsienio internetiniuose puslapiuose galima rasti nemažai alternatyvų – daugkartinių higienos priemonių. Gal tai ir atrodo tartum grįžimas atgal, bet pagalvoti verta. Vien jau dėl to, kad vidutinė civilizuota moteris, per gyvenimą kraujuodama maždaug 450 kartų ir vidutiniškai sunaudodama 11000 vienkartinių paketų ar tamponų, sukuria didžiulę rinką ir... ne ką mažesnę ekologinę problemą. Pridėkime dar ir sveikatos problemas – toksinio šoko sindromą, įsismarkavusią kandidozę – kuo medikai kaltina saugią ir patogią, tačiau sintetinę moters higieną. Gal metas kitaip pažvelgti į save ir į žemę, kurioje gyvename? Gal daugiau pagarbos ir meilės aplinkai bei savo kūnui grįš šimteriopai? O pasirinkti yra iš ko: menstruaciniai kaušeliai, kuriuos tereikia kartą per dieną išpilti, išplauti ir toliau naudoti, ergonomiški medvilniniai paketai, jūros kempinės tamponai. Ar verta? Tau pačiai spręsti. Tai, kas siūloma moterims dabar, toli gražu neprimena to, kuo mane aprūpino geroji tetulė. Gal tik reikia atmesti kai kuriuos mąstymo stereotipus. Kad ir vardan meilės gamtai. Be to, moterys, naudojančios daugkartines higienos priemones džiaugiasi dar ir tuo, kad atsirado kažkoks kitas, artimesnis, intymesnis savo kūno suvokimas, pagarba ir meilė sau, kūnui, o su ja ir visiškai naujas kasmėnesinio atgimimo išgyvenimas.

Apie atgimimą

Pasukime laikrodžio rodyklę dar truputėlį atgal. Mėgstama sakyti, kad gilioje senovėje moteris buvo niekinama ir, dėl savo „įpročio“ kartą per mėnesį kraujuoti, tapdavo žeminančių ritualų auka. Tikriausiai ne kartą esi girdėjusi, kaip menstruacijų metu moterys buvo uždaromos į „nešvariąsias trobeles“, kur turėdavo būti tol, kol vėl tapdavo „švarios“. Judėjos moterys privalėjo laikytis niddah – reikalavimo menstruacijų metu ir maždaug savaitę po jų atsiskirti, o „švari“ tapdavo tik po ritualinių maudynių mikvah. Krikščionys buvo šiek tiek nuosaikesni. Tik lytiniai santykiai su kraujuojančia moterimi buvo laikomi nuodėme, mat tikėta, kad menstruacijų metu pradėti vaikai gimsta luoši. Bet tai patriarchalinės nuostatos.

Matriarchalinėje visuomenėje menstruacijos buvo moters galios apraiška. Menstruacijų ritualai buvo skirti šiai galiai garbinti ir puoselėti. Deja, sukeistieji laiškai atliko savo misiją, ir patriarchatas tuos pačius ritualus panaudojo moteriai pažeminti. Taip pats nuostabiausias ritualas - atsiskyrimas menstruacijų metu, tapo atstūmimu ir nušalinimu. Iš tiesų manyta, kad sąmoningam savęs pažinimui, susivienijimui su savimi tinkamiausias yra menstruacijų laikotarpis, kai riba, skirianti moters pasąmonę nuo sąmonės yra ploniausia. Kritinis jautrumo ir sąmonės prasiplėtimo laikotarpis buvo išnaudojamas savęs pajautimui ir suvienijimui, tikrosios intuicijos ir išminties vystymui.

Tuo tarpu kraujas yra gyvybės ir mirties simbolis, todėl tikėta, kad moteris, turėdama ypatingą ryšį su krauju, gali peržengti šią ribą. Nužengusi anapus, moteris grįžta su dar didesne jėga ir išmintimi. Ji atgimsta, atsinaujina ir tartum pradeda naują gyvenimo ratą būdama stipresnė, išmintingesnė, atgimusi.

Pietryčių Indijoje iki šiol egzistuoja matriarchalinės gentys, kurių moterys menstruacijų metu vyksta prie vandenyno ir ten medituoja. Jų rūbus kasdien skalbia ir valgyti joms gamina genties vyrai, tuo tarpu jos ilsisi ir tiesiog būna vienovėje su savimi. Ir visa tai – genties labui. Jau minėta Clarissa Pincola Estes nurodo, kad senovėje angliškas žodis alone (vienas, vienišas) laikytas dviejų žodžių all one (vientisas) sandūra. Šiaurinės Kalifornijos indėnai tiki, kad mergina, savo menarchės laiką praleidžianti trobelėje, kur ja rūpinasi jos mama ir kitos pagyvenusios moterys, sapnuoja pranašiškus sapnus, kurie visi iki vieno būtinai išsipildo. O dabar pasakyk, labai sąžiningai, ar nenorėtum porai dienų per mėnesį ištrūkti kur nors į mažą, nuošalią trobelę ir išsijungti mobilųjį telefoną? Gal po to ir darbai, ir rezultatai būtų visiškai kitokie? Japonijoje menstruacinės trobelės buvo statomos pačiose gražiausiose vietose - ant kalvų, šalia jūros. Tai kaip?

Beje, 1970-aisiais daugelis feministinių moterų judėjimų Europoje į savo programas buvo įtraukę ir reikalavimą suteikti galimybę moterims gauti vieną apmokamą nedarbo dieną per mėnesį mėnesinių metu. Tačiau tik nedaugelis moterų tokią idėją palaikė. Vienos deklaravo, kad tai yra neekonomiška, kitos manė, kad tai yra jų moteriškumo pažeminimas. Vėlgi koją pakišo įsisenėjęs patriarchalinis požiūris į moters skirtybes, kaip į žeminantį dalyką. Gaila, juk galėtume kaip tik jomis didžiuotis.

Mėnulio burtai

Menstruacijos, savo cikliškumu primenančios ar net tiksliai atkartojančios mėnulio fazių kaitą, tuo pačiu buvo ir moters dvasingumo, ypatingo ryšio su anapusybe ženklu. Mėnulis geba traukti Žemę į save, lemia potvynius ir atoslūgius. Žmogus, kurio didžiąją dalį fizinio kūno sudaro vanduo, taip pat paklūsta mėnulio jėgai. Tai pasąmonės, nežinomybės, nakties, vandens, in simbolis.

Mėnulis. Mėnuo. Mėnesinės. Mėnesiena. Ar kartais, žiūrėdama į prisirpusį pilną mėnulį, nejauti, kad jus sieja kažkoks nenusakomas, ypatingas ryšys? Ar tuomet nesinori skristi laukais, švytėti perlamutru ir lieti pasauliui visą save? Kaip tiki tada tave ima globon deivė Selenė, dovanodama visą vaisingumo džiaugsmą, pilnatvę ir švytėjimą. O tuomet, kai lieka tik siaurutis mėnulio ruoželis, plonesnis už plauką? Ar nejauti, kad atsiveria kita erdvė, kitas pasaulis, dvasių namai? Sako, tada moteryje pabunda senoji ragana, vilkų moteris La Loba, pati išmintis. Ar pažįsti ją? Ar jauti jos globą?

Žinoma, dabar, kai gyvenimas šoktelėjo nuo miškų prie maximų, moters ir mėnulio ritmai dažniausiai nebesusitinka. Gal ir nereikia dėl to pergyventi. Gal užtektų tik kartais pakelti akis į dangų ir pamoti ranka tam paslaptingam nakties švyturiui, gebančiam įsiūbuoti vandenynus. O tuo pačiu įsiklausyti į save, į tai, ką tyliai šnabžda kūnas. Gal taptume laimingesnės, sveikesnės, išmintingesnės? Gal tiesiog priartėtume prie savęs?

Atgal į ateitį

Auginu dvi dukras. Jos dar labai mažos, bet tikrai užaugs. Užaugs ir ateis diena, kai kelnaitėse aptiks pirmąją apviltos gimdos ašarą...

Ar kada nors pagalvojai apie tą dieną? Visai nesvarbu, ar turi dukrą, ar dar tik turėsi. Gal turėsi anūkę, o gal tai bus draugės ar kaimynės dukra. Vis tiek turėsi kažką jai įduoti į tą ilgą moterystės kelią. Astrologai teigia, kad prasidedanti Vandenio era siejama su grįžtančia moters galybe, todėl pasaulis keisis iš esmės. Galbūt. Tikiu, kad į gerąją pusę.

Vilma Grigienė