Savarankiškumo ugdymas, arba "Išeinu ir palieku tave!"

Prieraišioji tėvystėSavarankiškumas yra labai svarbi tema tėvams: kada vaikutis pradės užmigti ir išmiegoti visą naktį savarankiškai? Kada savarankiškai valgys? Kada pats pasiprašys ant puoduko? Kada pats savarankiškai pažais su savimi ir paliks tėvus ramybėje?

Kartais savarankiškumas užknisa. Pvz., kai skubi ir stengiesi kaip galėdamas greičiau aprengti vaiką, o koks dvimetis ima reikalauti jo teisės į savarankišką kepurės užsidėjimą klykdamas „aš pats“, o jeigu nepaisai ir uždedi kepurę, nusilupa ją nuo galvos ir bando pats. Ne visada pavyksta, tačiau užtrunka, kol išgirsti pagalbos prašymą. Beje, ilgai netrukus tas savarankiškas ir šaukiantis „aš pats“ dvimetis vėl virsta kūdikėliu, prašančiu „pamaitink mane“, „panešiok mane“ ir pan.

Tačiau labai dažnai, gal net gerokai per dažnai mes skatiname vaikų atsiskyrimą nuo mūsų arba naudojamės jų atskirties nuo mūsų baime. Tiek pirmas, tiek antras elgesys duoda tą patį, nepageidaujamą rezultatą: vaikas tik labiau į mums įsikimba. Jeigu pirmu atveju mums tai nepatinka, tai antru atveju mes džiaugiamės, nes kaip tik to įsikibimo į mus ir norėjome. Bet toks elgesys, nors trumpalaikėje perspektyvoje labai mums pagelbsti, ilgalaikėje perspektyvoje sukelia problemų, kurios atrodo atsiradusios iš nieko ir su kuriomis imame kovoti nesuprasdami jų priežasties.

Noriu panagrinėti pavyzdį, kuris yra toks kasdieniškas, toks įprastas ir dažniausiai taip puikiai suveikia, kad tokį elgesį greičiausiai naudoja net ir labai sąmoningi tėvai.

Įsivaizduokite, kad su vaiku, kuriam 2-3 metai jūs važiuojate į svečius pas gana pažįstamus žmones. Mažylis iš pradžių gal kiek drovisi, kol apsipranta, o tada jau eina siausti su kitais vaikais ir tiek įsižaidžia, kad atėjus laikui eiti namo, priešinasi ir verkia, atsisako rengtis ir eiti su jumis. Tokiu atveju daugelis tėvų ištraukia kortą, kuriai daugelis vaikų negali pasipriešinti. Jie sako: „Tai nenori rengtis ir važiuoti su manimi namo? Gerai, tuomet aš važiuoju vienas ir palieku tave. Ate!“ Vienas dalykas labai svarbus, kad šita korta suveiktų yra tas, kad vaikas turi būti prie jūsų prisirišęs. Ir kuo stipriau jis bus prisirišęs, tuo audringiau reaguos ir stengsis susijungti su jumis. Galbūt rėks ir verks (gali būti sunku atskirti ar dėl to, kad nenori išeiti, ar dėl to, jog išsigando, kad ketinate palikti), bet dabar leisis aprengiamas, gal net pats neš drabužius ar stengsis greičiau išeiti. Tačiau jeigu vaikas prie jūsų neprisirišęs arba jis pakankamai saugiai prisirišęs prie tų žmonių, pas kuriuos esate (pvz., senelių), ši korta nesuveiks. Taigi, toks pasakymas galėtų būti ir vaiko prisirišimo prie jūsų testas.

Kas nutinka, kai tėvai vaikui pasako „Palieku tave!“? Tokiu atveju tėvai vaikui pagrasina atskirtimi, palikimu, prieraišumo nutraukimu. Tai yra labai baisus dalykas vaikui, nes prieraišumas yra tas ryšys, kuris turėtų garantuoti vaikui saugumą, maistą, šilumą, meilę ir svarbiausia, galimybę užaugti savarankišku žmogumi. Jo netekimas kelia siaubingą grėsmę vaiko gyvybei ir gerovei (bent jau vaiko akimis). Kai mažas vaikas rizikuoja prarasti fizinį artumą su svarbiais jam asmenimis, tai sukelia jam tris dideles emocijas: 1) siekį susigrąžinti artumą 2) pyktį ir 3) baimę. Didžiausia bėda ta, kad iki maždaug 5-7 metų, o kai kurie ypatingai jautrūs vaikai ir ilgiau, vaikas nesugeba vienu metu jausti daugiau kaip vienos emocijos, todėl pagrasinus jam atskirtimi, jo sąmonę užvaldo siekis atstatyti fizinį artumą, o pyktis ir baimė nukeliauja į antrą planą. Taigi, trumpalaikėje perspektyvoje toks tėvų elgesys duoda pageidaujamą rezultatą – vaikas staiga užsimano eiti su tėvais, o ne likti svečiuose, ir jį lengva pasiimti, nes dabar jis jau leidžiasi rengiamas ir vedamas namo.

Tačiau pyktis ir baimė niekur nedingsta. Kartą turėjusios progą užgimti vaiko gelmėse, šios emocijos taip pat ieško kelio iš vaiko į šį pasaulį, jos taip pat nori būti išreikštos, pasirodyti ir būti pripažintos. Tačiau tuo momentu, kai jos atsirado, joms nebuvo vietos vaiko sąmonėje, todėl jos ieško kelio kitu metu ir kitoje vietoje. Galbūt vaikas bijodamas prarasti ryšį su tėvais nedemonstruos pykčio tiesiogiai ant jų. Tačiau tam puikiai gali pasitarnauti jaunesnė sesė ar naminis gyvūnėlis. Vaikas pradeda mušti brolius ar seses, tampyti ar spardyti šunį, gadinti namus ar pan. Dar kitu metu, susidarius tinkamoms aplinkybėms, pasirodo baimės. Vaikas ima bijoti pabaisos po lova, nebenori likti vienas kambaryje užmigti, ima bijoti svetimų žmonių ir t.t.

Šie dalykai vyksta ne vienu metu ir išreiškiami jie ne tiems žmonėms, kuriems turėtų būti adresuoti, todėl tėvams gali būti sunku suvokti, kodėl vaikas mušasi arba iš kur atsirado baimės.

Yra keletas dalykų, kuriuos tokioje situacijoje reikėtų tėvams daryti: vienas, padėti išreikšti vaikui savo jausmus saugiau ir būtent tėvams; antras yra didinti prieraišumą su vaiku; trečias – mažinti nebūtinų atsiskyrimų kiekį, ir ne tik fizinių, bet ir psichologinių atsiskyrimų. Ypatingai tėvams, kurių mažyliai jau eina į darželį ar lieka namuose su auklėmis, nes šie atsiskyrimai neišvengiami, todėl norėdami sumažinti pykčio ir baimės vaiko gyvenime venkite didinti atsiskyrimų kiekį. Net tokių, kurie yra tik tariami. Tai, kas jums tik tariamas atsiskyrimas – juk realiai nepaliktumėte vaiko svečiuose – vaikui yra reali grėsmė artumui su jumis!

Todėl noriu pakviesti jus šį pirmąjį 2016 metų mėnesį atidžiai stebėti savo kalbą ir elgesį. Ar jūs grasinate vaikams atskirtimi? Kaip dažnai? Kokiomis formomis? Gal sakote „Aš tai einu miegoti, o tu gali čia likti“, nes žinote, kad vaikui bus baisu likti ir jis eis su jumis miegoti? „Neklausai manęs, tai paliksiu tave čia“? „Atiduosiu tave piktai tetai“?, „Eik iš čia, palik mane ramybėje“? „Eik pažaisk vienas, netrukdyk man“?

Taip pat pastebėkite, kaip reaguoja aplinkiniai žmonės viešoje vietoje ar svečiuose, kai jie tikisi jums padėti sunkioje situacijoje? Ar atsiranda tetulė parduotuvėje, kuri jūsų rėkiančiam vaikui sako „Ai, kaip negražiai rėki, neklausai mamos, aš tave tada pasiimsiu“? Tai irgi grasinimas atskirtimi ir kaip jūs į jį reaguojate? Pritariate tetulei, sakote vaikui, kad jį atiduosit, jeigu jis nesiliaus rėkęs ir neklausęs? Tuomet labai rimtai grasinate vaikui atskirtimi.

Pastebėkite save, savo elgesį, kalbos manierą (kartais mes tikrai nenorime grasinti vaikui atskirtimi, tiesiog taip susidėlioja sakiniai) ir pabandykite pakeisti ją taip, kad vaikas jaustų koks jis jums svarbus, reikalingas ir kad jūs jo jokiomis aplinkybėmis nepaliksite. Vietoje „Tai aš einu, ate“ sakykite „Aš turiu eiti ir noriu pasiimti tave kartu.“. Vietoje „Eik pažaisk vienas“ pasakykite „Atsinešk žaisliukus ir pažaisk šalia manęs“. O tetulei parduotuvėje pasakykite „Tai mano vaikas ir nei rėkiančio, nei nerėkiančio jo niekam neatiduosiu.“ Tokiu būdu pakviesite vaiką būti su jumis, priklausyti jums, likti saugiam, sumažinsite jo baimės ir pykčio kiekius, pagilinsite ryšį su juo. Ir nors rezultatas trumpalaikėje perspektyvoje bus ne toks efektyvus, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje auginsite saugiau prisirišusį vaiką ir tuo pačiu saugų prieraišumą turintį suaugusįjį.