GeraMama.lt

Trečiadienį išsiunčiau Andrių į šeimos biudžeto planavimo seminarą. Dalinuosi tuo, ką iš jo išgirdau. Man pasirodė įdomiausia tai, kaip reikėtų paskirstyti šeimos pajamas.

Trumpai:

1. Ateities reikmėms atidedam 10 procentų.

2. Vartojimo skoloms padengti 20 procentų. Bet čia neįeina būsto paskolos.

3. Dabarties reikmėms 90 proc. (arba 70 proc, jeigu turi vartojimo paskolą), kuriuos skirstome taip:

3.1 Einamosioms išlaidoms 50 (40) procentų

3.2 Lavinimuisi ir sveikatinimuisi 15 procentų

3.3  Labdarai 5 procentų

3.4  Ateities pasyvams 10 (5) procentų

3.5 Malonumams, įspūdžiams 10 (5) procentų.

Rugsėjo 12 d. Baltieji Rikiai, Linas, tėtis ir diedukas, dalyvavo šachmatų mėgėjų turnyre Ostapo Benderio taurei laimėti. Kol laukėm turnyro pradžios, Justas negaišdamas ėmėsi žadimo. Nustatė laikrodį...

Keli prisiminimai iš pirmos kelionės dienos :)

Į viršų pakilom ne daug, maždaug tiek, kiek reikia užkopti nuo Nemuno kranto iki miško prie Alytaus.

Lipti į viršų reikia daugiau jėgos, leistis žemyn reikia daugiau atsargumo.

Orai be galo mieli ir permainingi. Visą laiką tai švietė saulė, tai grumeno griaustinis, o galiausiai lietus pasipylė kaip iš kibiro, nepadėjo nė apsiaustai nuo lietaus, peršlapome kiaurai.

Tarpekilis paliko įspūdį. Taip pat ir tai, kaip sutvarkyti takeliai ir pasirūpinta saugumu.

Vanduo kalnų upelyje gali būti labai šaltas, o kojos batuose gali taip įkaisti, kad upelio šaltį pajusi tik perbridus į kitą krantą :)

Būtina stebėti ženklus, žyminčius kelią. Kitaip teks grįžti atgal.

Pertraukėlės pailsėti trumpos, nėr kada įsijausti į maudynes :)

Bitutės aviliuose ten gyvena tankiai.

Liepos pradžioje mes keliavome į kalnus. Ne labai toli, tik į žemuosius Tatrus Slovakijoje. Kalnuose buvome su ateitininkų (ar jiems prijaučiančių) šeimų grupe, su puikia kraštą pažįstančia vadove ir turtinga bei turininga programa. Tačiau apie tai vėliau. Pirmiausia apie pačią kelionę. O kelionę mes turėjome ištverti vieni, nes kiekviena šeima važiavo atskirai su savo mašinomis (na, kai kas galėjo važiuoti viena mašina, bet mūsų ekipažas pilnas :) ), todėl iki Habovkos, kaimelio, kuriame praleidome savaitę, reikėjo nusigauti savo jėgomis. Google kelionės laiką įvertino 13 val. Gal mes važiavom ilgiau, sunku pasakyti, nematavau laiko, bet tai reiškė, kad vaikus reikės išlaikyti mašinoje ne trumpiau kaip 13 val. sėdinčius. Taigi, dar prieš kelionę sukau galvą, kaip čia pasiruošti, kad tos trylika valandų būtų smagios ir neprailgtų (o kartais 1.5 val kelionė iki Alytaus atrodo neįmanoma).

Feminizmas.... Pats žodis skamba gražiai. Labai viliojančiai. Jeigu jis neneštų dabartinės prasmės, aš norėčiau būti feministe. Juk būti moterimi, savimi, yra natūralu ir kartu įdomu. Kokios yra moterys? Kaip ir kuo jos gyvena? Ypač būnant paaugle, ieškant savęs identifikacijos šis žodis skamba labai viliojančiai.

Tačiau pasigilinus į turinį, slypintį už šio žodžio, ypač istorijos eigoje, feminizmas man nepasirodo patrauklus. Taip, feministės iškovojo moterų pripažinimą lygiai tokiomis pat vertingomis būtybėmis, kaip ir vyrai. Iškovojo teisę balsuoti. Tai puiku. Tačiau taip pat iškovojo teisę į abortus, į mišinukus, kad nebūtų vaiko vergėmis ir netgi į privalomus gimdymus ligoninėse atiduodant savo unikalų moterišką sugebėjimą pagimdyti vaiką į... vyrų gydytojų rankas (kartais į kitų moterų rankas).

Šiemet, kaip ir pernai, Velykų rytą skubėjome į Prisikėlimo šv. Mišias. Ievutė dalyvavo procesijoje pasipuošusi baltu apsiaustėliu ir karūnėle. Justas, apibėgęs tris ratus apie bažnyčią, viduje mišių metu buvo ramus ramutėlis. Linas nešiojosi margučius ir nekantravo važiuoti pas bobutę, nes ji yra pati geriausia margučių ridenimo žaidėja pasaulyje. Visada pralaimi Linui :) Bet dėl to neliūdi, o tik stebisi - koks Linas vikrus margučių ridentojas! Ir pas bobutę yra vienintelis geriausias ir tikriausias margučių ridenimo lovelis.

Švenčionėliuose Ievutė tai džiūgavo, tai verkė dėl margučių ridenimo netikėtumų ir suskynė puokštę miško žolynų, uoliai tvarkė kapus ir puošė juos gėlėmis bei žvakėmis.

Prieš kokį mėnesį ar du pasiėmiau iš bibliotekos knygelę "Sutuoktinių dziudo. Skęstanti santuoka". Neskaičiau jos nuosekiai, tiesiog karts nuo karto atsiversdavau kažkurią vietą ir paskaitinėdavau. Iš principo pašiurpino autoriaus požiūris, kad normalių laimingų santuokų tėra 1 procentas, kad keli procentai kuriose yra kažkokie lytinės funkcijos sutrikimai, o likę devyniasdešimt keli procentai yra neištikimi vienas kitam. Na, nežinau ką ir galvoti. Galbūt autoriaus praktikoje iš tiesų taip pasitaikė... Pora dalykų iš šios knygos man įstrigo. Vienas - tai mechaninio teisingumo taisyklė. Jeigu vyras su žmona nesugeba susitarti dėl to, kurio nuomonės kada reikia paisyti, autorius siūlo susitarti dėl to, kurią dieną kuris yra teisus. Vieną dieną vyras, kitą dieną žmona.