Motinystė be išlygų

Šioje skiltyje noriu sudėti savo konspektus iš įvairių auklėjimo knygų, kurios man rodosi, dera arba yra prieraišios tėvystės idėjų šaltiniai.

Savarankiškumo ugdymas, arba "Išeinu ir palieku tave!"

Prieraišioji tėvystėSavarankiškumas yra labai svarbi tema tėvams: kada vaikutis pradės užmigti ir išmiegoti visą naktį savarankiškai? Kada savarankiškai valgys? Kada pats pasiprašys ant puoduko? Kada pats savarankiškai pažais su savimi ir paliks tėvus ramybėje?

Kartais savarankiškumas užknisa. Pvz., kai skubi ir stengiesi kaip galėdamas greičiau aprengti vaiką, o koks dvimetis ima reikalauti jo teisės į savarankišką kepurės užsidėjimą klykdamas „aš pats“, o jeigu nepaisai ir uždedi kepurę, nusilupa ją nuo galvos ir bando pats. Ne visada pavyksta, tačiau užtrunka, kol išgirsti pagalbos prašymą. Beje, ilgai netrukus tas savarankiškas ir šaukiantis „aš pats“ dvimetis vėl virsta kūdikėliu, prašančiu „pamaitink mane“, „panešiok mane“ ir pan.

Ruošiamės darželiui: kaip padėti vaikui sukurti prieraišų ryšį su darželio auklėtojomis?

Kodėl tai svarbu?

Tam, kad vaikas gerai jaustųsi be tėvų, jis turi turėti bent vieną suaugusį žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti ir pasikliauti jo pagalba tada, kai jam bus sunku. Kol mažylis auga namuose, jeigu jo santykiai su tėvais yra geri, grečiausiai vienas iš tėvų, arba abu kartu bus jo prisirišimo objektai, saugus ramybės uostas, iš kurio gali leistis į tyrinėjimus ir nuotykius ir į kurį gali sugrįžti, kai pasidaro sunku ar nesaugu.

O dabar jūs išleidžiate mažylį vieną į platųjį pasaulį (darželį). Ar galite tikėtis, kad 8 o gal net 10 valandų per dieną mažylis galės blaškytis jūroje, pasaulio (darželio) audrose ir uraganuose ir sulaukti, kol sugrįš į savo ramybės uostą vakare? Toks iššūkis per didelis tiek metinukui, tiek šešiamečiui. Reikėtų ieškoti būtų kaip mažylis galėtų bent retkarčiais trumpam užsukti į tarpinį uostą atsikvėpti nuo dienos įspūdžių ir emocijų. Kadangi sveikiausia vaikui atokvėpio ieškoti suaugusiojo žmogaus draugijoje, o ne kitų vaikų kompanijoje, tėvų darbas išleidžiant vaiką į darželį būtų ne tik supažindinti su grupės aplinka, bet ir padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su žmonėmis, kurie jį prižiūrės. O tam reikia kad tėvai patys visų pirma užmegztų pasitikėjimu grįstą ryšį auklėtojomis.

Ko iš tiesų nori vaikai

Vaikai krečia išdaigas dėl vieno vienintelio dalyko: jų poreikiai nėra patenkinti. Turbūt galvojate: „Bet kokių gi nepatenkintų poreikių turi mano vaikai? Aš juos maitinu, rengiu, perku jiems žaislų, jie gyvena šiltai ir švariai...“

Na, dar yra ir šiek tiek papildomų poreikių (kurie, laimei, daug nekainuoja) ir kurie svarbesni už tuos „pagrindinius“ paminėtus. Tie paslaptingi poreikiai svarbūs ne todėl, kad vaikai būtų laimingi, bet apskritai siekiant normaliai gyventi. Turbūt geriausiai tai paaiškins viena istorija.

1945 m. Baigėsi Antras pasaulinis karas, ir iš visos Europos teliko griuvėsiai. Šalia visų problemų, kurias reikėjo išspręsti, kažkas turėjo pasirūpinti ir tūkstančiais našlaičių, kurių tėvai žuvo arba su kuriais juos visam laikui išskyrė karas.

Kaip galėtume padėti vaikams pamatyti pasaulį kito akimis

Francas Kafka (Franz Kafka) sykį apibūdino karą kaip “siaubingai žlugusią vaizduotę”. Norėdamas nužudyti, žmogus turi liautis matęs kitus žmones ir abstrakčiai juos pavadinti “priešais”. Net ir pramogėse laidose blogi veikėjai niekada nerodomi namuose bendraujantys su savo vaikais. Yra lengviau mėgautis nupiešto nei trijų matmenų žmogaus mirtimi. Tačiau žmogaus protui būdinga viena įstabiausių savybių - peržengti savo paties pasaulėžiūros ribas ir pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis. Psichologai šį gebėjimą vadina “perspektyvos pasirinkimu” ir laiko jį moralės pagrindu. Žmonės, kurie gali ir galvoja apie tai, kaip pasaulį įsivaizduoja kiti žmonės, labiau linkę padėti kitiems žmonėms ar mažiausiai tik nekenkti jiems.

Sukurkite prieraišumą nežindydama

Vienas iš žindymo privalumų yra tas, kad mamos užmezga geresnį prieraišų ryšį su kūdikiu. Nežinadančios mamos atremia, kad jos turi puikius ryšius su savo nežindomais kūdikiais ar nežindytais vaikais, o kaip tam prieštaraujančius pavyzdžius pateikia savo prastus santykius su motinomis, nors ir buvo žindytos.

Ar motinos piene yra kokių nors stebuklingų medžiagų, kurios ima ir užmezga mamos ir vaiko ryšį? Ir kam tas ryšys reikalingas – ar ilgalaikiams geriems motinos ir vaikų santykiams išlaikyti?

Psichologė dr. Wendy Walsh interneto svetainėje Momlogic.com teigia, kad mamos piene nėra tokių stebuklingų medžiagų, kurios užtikrintų gerą ryšį. Tačiau geras ryšys tarp vaiko ir jo tėvų yra labai svarbus vėlesniai vaiko psichinei sveikatai. Sutrikdytas ar pažeistas prieraišumas gali atsiliepti įvairias asmenybės sutrikimais, taip pat surikdyti sugebėjimą patirti intymumą ir atsiliepti intymaus gyvenimo sutrikimais. Žindymas yra neabejotinai geriausias įrankis leidžiantis sukurti sveiką vaiko prieraišumą, tačiau motinos pienas nėra tas stebuklingas vaistas saugiam ir sveikam prieraišumui atsirasti. Žindymo metu mamoms išsiskiria hormonai, skatinantys mamos meilę ir prisirišimą prie kūdikio (kaip mano kolegė Ingrida sako, kad jeigu nežinai kaip būti motina, tai žindai, žindai ir pamažu išmoksti). Tačiau atidus žindymo stebėjimas ir nedidelis kūrybiškumo kiekis gali padėti mamoms, kurios nežindo kūdikių. Sveikam prieraišumui sukurti svarbiausias yra ne pats žindymo faktas, o veiksmai, kurie lydi žindymo procesą.

Miegojimas kartu su kūdikiu

Miegojimas su kūdikiu nebūtinai reiškia, kad jūs ir kūdikis miegate vienoje lovoje ir po vienu apklotu. Miegoti kartu su kūdikiu, reiškia būti artimame fiziniame ir emociniame kontakte su juo net ir naktį, o kūdikis turėtų būti ranka pasiekiamas. Tautose, kuriose miegama kartu su kūdikiais, tai praktikuojama labai įvairiai. Vaikas gali miegoti lopšelyje tarp tėvų arba pakabintas hamakėlyje virš tėvų hamako. Kūdikio miegojimo vieta nakties metu gali keistis – pradžioje jis gali miegoti lopšyje ar lovytėje, o vėliau, pirmojo maitinimo metu gali būti paimamas į tėvų lovą ir pan.. Taip pat augant kūdikiui miegojimo kartu įpročiai gali keistis.

 

Prieraiši tėvystė. Pagrindiniai principai

Manau, kad visi sąmoningi tėvai trokšta, kad jų vaikas užaugtų sveikas ne tik fiziškai, bet ir psichiškai, socialiai brandus ir saugus. Sveiko fizinio kontakto suteikimas naujagimiui ir kūdikiui kloja jo pasaulėjautos pamatus. Ar pasaulis yra saugi ir draugiška vieta gyventi ar galiu pasitikėti mane supančiais žmonėmis? O gal čia nesaugu, niekas nekreipia į mane dėmesio ir norėdamas išgyventi negaliu niekuo pasitikėti?

 

Brolių ir seserų santykiai

Naujagimio įvedimas į šeimą

Padėkite susidraugauti su dar negimusiu broliu ar sese. Papasakokite vyresniam vaikui apie mažylio atėjimą dar prieš gimimą nėštumo viduryje ar paskutiniame trečdalyje. Atsižvelkite į vaiko sugebėjimą suvokti šį faktą. Kol naujagimis nematomas, tol jis vyresniam vaikui nerūpi, nes nesikėsina į jo teritoriją ir tėvus. Tačiau jau ir dvimetis gali suprasti, kad mama rūpinasi kažkuo, kas yra jos viduje. Leiskite vyresnėliui kalbėti, paglostyti, pajusti gimdoje esančio vaikelio judesius. Džiugiai leiskite laiką kalbėdamiesi ir planuodami naujagimio atėjimą. Dainuokite kartu gimdoje esančiam vaikeliui, jam gimus, galėsite kartu dainuoti, raminti.

Byla prieš konkurenciją

   Mes, amerikiečiai, kalbėdami apie konkurenciją, pripažįstame tik dvi teisingas pozicijas: entuziastingą pritarimą ir dalinį pritarimą.

      Pirmieji tvirtina, kad kuo aršiau mūsų vaikai (ir mes patys!) pasineria į kovą, tuo geriau. Konkurencija stiprina charakterį ir skatina tobulėti. Antrieji pripažįsta, kad mūsų visuomenė per daug įsijautė siekdama visur pirmauti, kad per stipriai spaudžiame vaikus laimėti ir reikalaujame per greitos pergalės, bet vis tiek teigia, kad konkuruoti gali buti smagu ir sveika, jei išlaikome tinkamą perspektyvą.

Penkios priežastys nustoti sakyti „Šaunuolis!“

  Tereikia nueiti į vaikų žaidimų aikštelę, apsilankyti mokykloje ar nuvykti į vaikų gimtadienio šventę ir būtinai išgirsite nuolat pasikartojantį šūksnį „Šaunuolis!“. Net kūdikėliai susilaukia pagyrimo, kai sugeba suploti delniukais („Šaunuolis, kaip tu moki ploti!“). Dažnas iš mūsų esame taip įpratę lieti tokius vertinimus savo vaikams, kad mūsų šūksniai tampa panašūs į žodinį tiką.

          Daugelis knygų ir straipsnių nepataria imtis bausmių, kokios jos bebūtų – nuo „lupimo“ iki prievartinio atskyrimo (vadinamosios „pertraukėlės“). Vienas kitas autorius net siūlo susimąstyti, ar verta vaikus papirkinėti apdovanojant žvaigždute ar skanėstu. Bet norėdami rasti kritišką nuomonę apie tai, kas eufemistiškai vadinama „teigiamu pastiprinimu“, turėsite gerokai padirbėti.

Surinktas turinys